Atvirkščia išimtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Atvirkščia išimtis (lot. dicto secundum quid ad dictum simpliciter) – nepagrįstas išimties taikymas tais atvejais, kuomet turėtų būti taikoma pagrindinė taisyklė taip kaip ji apibrėžta, be išimties.[1] Tai argumentacijos klaida, priešinga išimties klaidai. Atvirkščia išimtis dažnai vartojama forma: „jei jam tai galima, tai bus galima ir man“.

Atvirkščia išimtis yra susijusi su slidžios nuokalnės klaida, kuri dažnai teigia, jog jei bus leistos vienos ar kitos išimtys, vėliau neišvengiamai bus leista vis daugiau ir daugiau panašių išimčių kol taisyklė nustos galioti.

Indukcijoje šios klaidos atitikmuo yra skubotas apibendrinimas.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jei jau glaukoma sergantiems žmonėms leidžiame naudoti marihuaną, tada ir visiems turėtų būti leista ją naudoti.
  • Jei policijos automobiliai viršija greitį, kodėl tada mes negalime viršyti greičio?

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]