Slidi nuokalnė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
"Turime vengti to ar kito,– dažnai sakoma,– nes jei nevengsim, būsime logiškai priversti daryti kažką kitą, kas visiškai absurdiška ir nepageidautina. Jei pasuksime tuo ar kitu keliu be žinojimo kur turėtume sustoti, nebus priežasties liautis nesvarbu kur ir pabaigsime veiksmais bei požiūriais dėl kurių visi sutariam jog nepageidaujami ar neteisingi. "
—Alfred Sidgwick, 1910[1]

Slidi nuokalnė – argumento tipas, kai pasisakoma prieš pasiūlymą, nurodant seką tolesnių veiksmų, kurie iš pradžių atrodo nesvarbūs, bet veda prie rimtų nepageidaujamų pasekmių; be to, vis sunkiau jiems priešintis, ir nuo kažkurio sunkiai nustatomo momento priešinimasis pasidarytų pernelyg sunkus.[2]

Teisingumas bei klaidingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmas autorius, aprašęs slidžios nuokalnės argumentą, buvo Alfredas Sidžvikas.[1][2] Vėliau logikos vadovėliuose slidžios nuokalnės argumentai paprastai būdavo aprašomi prie argumentavimo klaidų, kartais taip pat paminint, kad jie ne visada klaidingi.[2] Pastebėta, kad dažnai pradedantieji linkę bet kurį argumentą, nurodantį nepageidautinas pasekmes, apibūdinti kaip slidžios nuokalnės argumentą, tuo sudarydami vaizdą, kad padaryta loginė klaida, bei skatindami pateikusį argumentą gintis.[2] Duglaso Voltono teigimu, nuomonė, kad slidžios nuokalnės argumentai klaidingi, susidaryti dėl trijų pagrindinių priežasčių: dėl to, kad slidžios nuokalnės argumentai nukreipti į tolimą ateitį ir reikalauja ilgalaikio planavimo, dėl to, kad slidžios nuokalnės argumentai yra sudėtingi, ir dėl to, kad jie dažnai siejami su emocionaliomis diskusijomis.[2]

Kiekvienam nepageidaujamų įvykių grandinėje esančiam atvejui reikalingi nepriklausomi argumentai jog jis bus ankstesnio grandinės įvykio pasekmė.[3] Slidžios nuokalnės argumentas paprastai pateikiamas labai emociškai, raudonos silkės metodu bandant atitraukti dėmesį nuo tokio detalaus nagrinėjimo.

Bazinė argumento schema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Duglas Voltonas yra aprašęs bazinę tokio argumento schemą. Joje naudojami šie teiginiai:[2]

  • Pradinė prielaida
    • Agentas ruošiasi priimti sprendimą .
  • Sekos prielaida
    • Sprendimas veda prie , šis – prie ir taip toliau iki .
  • Neapibrėžtumo prielaida
    • Sekoje nuo iki yra dalis – „pilkoji zona“.
  • Kontrolės prielaida
    • Iki kažkurio, nežinomo, „pilkosios zonos“ taško agentas gali kontroliuoti, ar vyks tolesni veiksmai.
  • Kontrolės praradimo prielaida
    • Pasiekus kažkurį, nežinomą, „pilkosios zonos“ tašką agentas nebegali kontroliuoti, ar vyks tolesni veiksmai.
  • Katastrofinio rezultato prielaida prielaida
    • yra nepageidaujamas, jo reikia vengti jei tik įmanoma.
  • Išvada
    • Sprendimo reikia atsisakyti.

Kartais argumentas pateikiamas sutrumpintai, kaip entymema, pavyzdžiui, praleidžiant pačią veiksmų seką, nurodant tik pradinį ir galinį žingsnius.[2] Tokiu atveju gali būti sunku nustatyti, ar tai yra slidžios nuokalnės argumentas, ar tiesiog argumentas į nepageidaujamas pasekmes.[2]

Nuokalnės tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriama priežastinė slidi nuokalnė, kuomet teigiama jog pradiniai įvykiai bus vėlesnių įvykių priežastis bei sprendžiamoji, kuomet tariama jog vieną sprendimą priėmęs žmogus greičiausiai netrukus priims ir kitą kažkuo panašų.

Eugenas Volochas išskiria keletą slidžių nuokalnių (tiksliau, mechanizmų, kurie gali jas sukelti) rūšių.[4]:

  1. Kaštus mažinanti slidi nuokalnė, kai sprendimas palengvina tolesnio sprendimo veikimą (sumažina kaštus).[4]
    • E. Volochas pateikia pavyzdį, kai ginklų registravimas veda prie ginklų konfiskavimo, dėl to, kad kai ginklai registruojami juos konfiskuoti yra pigiau, nes lengviau nustatyti, kur jie yra; taip ir nutikę Anglijoje, Australijoje ir Niujorke.[4]
  2. Ankstesniosios nuokalnės apibendrinimas, yra daugelio prioritetų maksimumų slidi nuokalnė, kai tarpinė pozicija yra nestabili dėl to, kad įvairių grupių prioritetai turi keletą lokalių maksimumų.[4] Jos porūšiai yra lygybės slidi nuokalnė (kai tarpinė pozicija atrodo neteisingai diskriminacinė), administracinių kaštų slidi nuokalnė (kai tarpinė pozicija nepriimtina, nes jos administravimas daug kainuoja), slidi nuokalnė dėl tarpinės pozicijos neteisėtumo.[4]
    • E. Volochas pateikia pavyzdį, kai dalis rinkėjų mano, kad marichuana turi būti legali, bet jei ji būtų nelegali, pasisakytų už griežtą įstatymo laikymąsi.[4]
    • Kitas E. Volocho pateiktas pavyzdys yra atvejis, kai marichuanos legalizavimas vestų prie marichuanos reklamos legalizavimo, nes būtų nustatyta legalaus produkto reklamos draudimas pažeidžia žodžio laisvę ir prieštarauja konstitucijai.[4]
  3. Nusiteikimo slidi nuokalnė, kai veiksmas pakeičia nusiteikimą kitų veiksmų atžvilgiu.[4]
  4. Smulkių pokyčių slidi nuokalnė, kai kiekvienas atskiras pokytis atrodo pernelyg smulkus, kad išprovokuotų stiprų pasipriešinimą.[4]
  5. Politinės galios slidi nuokalnė, kai vienas veiksmas sustiprina interesų grupę, kuri pasisakytų už kitą veiksmą.[4]
    • E. Volochas pateikia pavyzdį, marichuanos legalizavimas sukuria marichuanos pramonę, kuri, savo ruožtu, užsiima lobizmu siekdama marichuanos reklamos legalizavimo.[4]
  6. Politinio judesio kiekio slidi nuokalnė, kai vienas veiksmas sudaro vaizdą, kad tolesnis veiksmas irgi susilauktų palaikymo.[4]

Eugeno Volocho teigimu, viena iš racionalių reakcijų į galimą slidžią nuokalnę gali būti ir ad hominem euristika (gimininga argumentui prieš žmogų), kai priešinamasi tokiems veiksmams, kuriuos palaiko tie, kurie palaiko ir tolesnius veiksmus.[4]

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Šiandien moterims reikia rinkimų teisės. Rytoj tada norės būti gydytojomis ir teisinkėmis, o paskui į armiją įstoti o galop ir meilėje imsis iniciatyvos. Vyriškumą būtina apsaugoti.[5]
  • Prostitucijos legalizavimas nepriimtinas, nes tai sukels daugiau skyrybų, paskui žlugs šeimos institucija ir pagaliau žus civilizacija.[6]
  • Šiandien pavėlavai dešimt minučių, rytoj pavėluosi valandą, vieną dieną išvis nepasirodysi.[5]
  • Jei leisime gydytojui išrašyti marihuaną vaistams, žmonės įpras galvoti jog čia priimtinas medikamentas. Tai galop atvers vartus visiškam šio narkotiko legalizavimui.[5]
  • Pajamų mokestis - tai pirmas žingsnis į komunizmą.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Sidgwick, Alfred (1910). The application of logic. London: MacMillan and Co..
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 D. Walton „The Basic Slippery Slope Argument“ // „Informal Logic“, University of Windsor Leddy Library, 2015, t. 35, nr. 3, 273-311 psl., https://doi.org/10.22329/il.v35i3.4286
  3. Damer, T. Edward (1995). Attacking faulty reasoning: a practical guide to fallacy-free arguments. Belmont, Calif: Wadsworth Pub. Co. ISBN 978-0-534-21750-1.
  4. 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 4,13 4,14 E. Volokh „Mechanisms of the Slippery Slope“ // Harvard Law Review, JSTOR, 2003, t. 116, 1026-1137 psl. https://doi.org/10.2307/1342743, [1]
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Craig Hanks. Slippery Slope. Department of Philosophy, Texas State University. txstate.edu
  6. The Editors of Encyclopaedia Britannica (2018). Slippery slope argument. Encyclopaedia Britannica. britannica.com