Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Adaptacijų įvairovė Kėdainiuose

Adaptuotoji asmenvardžio forma lietuvių kalboje – būdas užrašyti kitos kalbos asmenvardžius lietuviškame rašte pateikiant pagal tarimą.[1] Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., James Cook transkribuojamas į liet. Džeimsas Kukas.

Pagal VLKK nutarimą, lotyniško pagrindo abėcėles vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose)[2].


Privalumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis adaptuotosios formos privalumas – aiškus tarimas net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių, lengvesnis nei užsienio kalba tarimas (pvz., Dilthey = Diltėjus), kaitomos galūnės (nors kai kuriais atvejais ir nekaitomos, pvz., Michel Platini = Mišelis Platini).

Trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adaptuotoji asmenvardžio forma turi daugybę trūkumų.

  • Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie Wolfgang Amadeus Mozart naudojant užklausą Volfgangas Amadėjus Mocartas.
  • Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis: 1976–1985 m. leistoje Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje kiekvieno tomo gale buvo pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių originalo formos straipsniams esantiems tame tome. Paskutiniame, 12-ajame yra pateikti visuose tomuose naudoti originalūs asmenvardžiai ir vietovardžiai, visas skyrius pavadintas „Transkribuotų vardų originalo formos“ [3].
  • Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas[4].
  • Adaptuotoji asmenvardžio forma priveda prie kurioziškų situacijų: tas pats dokumentas, knyga gali turėti skirtingus autorius[reikalingas šaltinis]. Tai apsunkina paiešką bibliotekose[reikalingas šaltinis], internete[reikalingas šaltinis]. Tačiau VLKK sudarius vieningą asmenvardžių sąrašą šio trūkumo nebeliktų.
  • Adaptavimo taisyklės kiekvienai kalbai yra skirtingos. Tas pats žmogus gali įgyti skirtingus asmenvardžius priklausomai nuo to iš kurios kalbos perrašoma. Pavyzdžiui, Latvijos gyventojas Ivars Kalninš adaptuojamas į lietuvių kalbą kaip Ivaras Kalninis – perrašant iš latvių kalbos pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pvz., Bėrzinis (vietoj Bērziņš), Krūminis (vietoj Krūmiņš) [5], tačiau to paties žmogaus vardas adaptuojant iš rusų kalbos jau užrašoma kitaip, pvz., Иварс Калныньш užrašomas jau kaip Ivarsas Kalninšas [6] (vėlgi kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija). Tačiau to būtų galima išvengti, jei visuomet adaptuojama būtų tik iš originalaus (esančio pase, asmens tapatybės kortelėje) asmenvardžio.
  • Asmenvardžio, konkrečiai pavardės, perrašymas lemia, kad Lietuvos Respublikos pilietė ištekėjusi už užsieniečio gali įgyti kitokią nei sutuoktinis pavardę. Pavyzdžiui, ištekėjusi už užsieniečio su raide „W“ pavardėje, Lietuvos Respublikos išduotame pase įgyja pavardę su „V“. Tai sukelia daug nepatogumų, Lietuvos pilietėms ištekėjusioms už užsieniečių[7][8].

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adaptuotoji vietovardžio forma

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/vartojimo-principai.html
  2. VLKK (1997-06-19). „VLKK nutarimas dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. lrs.lt. Nuoroda tikrinta 2013-03-20. „5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. 5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).“  line feed character in |quote= at position 261 (pagalba)
  3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 12: Vaislapėlis-Žvorūnė. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1984. P.581-635
  4. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189
  5. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas“. Nuoroda tikrinta 8 February 2013. „4.4 punktas: Pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, pvz.: Bė́rzinis (Bērziņš), Krū́minis (Krūmiņš).“ 
  6. „Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas“. 2012-01-18. Nuoroda tikrinta 8 February 2013. 
  7. Evelina Uždavinytė (2010-04-01). „Vargas dėl pavardės“. Nuoroda tikrinta 4 February 2013. 
  8. Dalia Gudavičiūtė (2009-04-25). „Europą juokina raidžių vergais tapę lietuviai“. Nuoroda tikrinta 4 February 2013.