Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Adaptacijų įvairovė Kėdainiuose

Adaptuotoji asmenvardžio forma lietuvių kalboje – būdas užrašyti kitos kalbos asmenvardžius lietuviškame rašte pateikiant pagal tarimą.[1] Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., James Cook transkribuojamas į liet. Džeimsas Kukas.

Pagal VLKK nutarimą, lotyniško pagrindo abėcėles vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose)[2].

Privalumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis adaptuotosios formos privalumas – aiškus tarimas net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių, lengvesnis nei užsienio kalba tarimas (pvz., Dilthey = Diltėjus), kaitomos galūnės (nors kai kuriais atvejais ir nekaitomos, pvz., Michel Platini = Mišelis Platini).

Trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adaptuotoji asmenvardžio forma turi trūkumų.

  • Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie Wolfgang Amadeus Mozart naudojant užklausą Volfgangas Amadėjus Mocartas.
  • Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis: 1976–1985 m. leistoje Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje kiekvieno tomo gale buvo pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių originalo formos straipsniams esantiems tame tome. Paskutiniame, 12-ajame yra pateikti visuose tomuose naudoti originalūs asmenvardžiai ir vietovardžiai, visas skyrius pavadintas „Transkribuotų vardų originalo formos“ [3].
  • Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas[4].
  • Adaptavimo taisyklės kiekvienai kalbai yra skirtingos. Tas pats žmogus gali įgyti skirtingus asmenvardžius priklausomai nuo to iš kurios kalbos perrašoma. Pavyzdžiui, Latvijos gyventojas Ivars Kalninš adaptuojamas į lietuvių kalbą kaip Ivaras Kalninis – perrašant iš latvių kalbos pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pvz., Bėrzinis (vietoj Bērziņš), Krūminis (vietoj Krūmiņš) [5], tačiau to paties žmogaus vardas adaptuojant iš rusų kalbos jau užrašoma kitaip, pvz., Иварс Калныньш užrašomas jau kaip Ivarsas Kalninšas [6] (vėlgi kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija). Tačiau to būtų galima išvengti, jei visuomet adaptuojama būtų tik iš originalaus (esančio pase, asmens tapatybės kortelėje) asmenvardžio.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adaptuotoji vietovardžio forma

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/vartojimo-principai.html
  2. VLKK (1997-06-19). „VLKK nutarimas dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. lrs.lt. Nuoroda tikrinta 2013-03-20. „5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. 5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).“  line feed character in |quote= at position 261 (pagalba)
  3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 12: Vaislapėlis-Žvorūnė. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1984. P.581-635
  4. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189
  5. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas“. Nuoroda tikrinta 8 February 2013. „4.4 punktas: Pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, pvz.: Bė́rzinis (Bērziņš), Krū́minis (Krūmiņš).“ 
  6. „Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas“. 2012-01-18. Nuoroda tikrinta 8 February 2013.