Aristarchas (Mėnulio krateris)
Aristarchas (lot. Aristarchus, 23°42′š. pl. 47°24′v. ilg. / 23.7°š. pl. 47.4°v. ilg.) – smūginis Mėnulio krateris, esantis Mėnulio matomosios pusės šiaurės vakarų dalyje. Pavadintas sen. graikų astronomo Aristarcho (apie 310−230 m. pr. m. e.) vardu.[1]
Aristarcho krateris (Nr. 11, žr. schemą) yra Audrų vandenyno šiaurės rytų pusėje. Skersmuo 40 km. Tai vienas iš pačių šviesiausių Mėnulio kraterių. Jis taip gerai atspindi šviesą, kad kai kada matomas iš Žemės net ir tuomet, kai neapšviestas Saulės, nes atspindi šviesą, atspindėtą Žemės.[2]
Aristarcho pakraščiai labai aiškūs, forma daugiakampio. Sienos su aiškiai išreikštomis terasomis, todėl krateris atrodo tarsi sen. Romos amfiteatras.[3] Aristarcho dugnas yra gana mažas − apie 19 km skersmens ir apie 3000 m žemiau pakraščių.[4] Savo šviesumu jis labai išsiskiria nuo šalia esančio tamsaus ir šiek tiek mažesnio Herodoto kraterio (35 km skersmens) bei iš visų Audrų vandenyno apylinkių. Aristarchas turi spindulių sistemą, nusitęsančią kelis šimtus kilometrų, bet jo spinduliai yra mažiau šviesūs nei Keplerio ar Koperniko. Manoma, kad Aristarchas palyginus jaunas krateris ir išmuštas kometos ar asteroido. Jo amžius vertinamas 450 mln. metų.[5] 1967 m. iš Žemės jame pastebėta raudona pašvaistė ir įtartas vulkanizmas. XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje praskrieję „Apollo“ aparatai užfiksavo išsiskiriančias radono dujas − branduolinio skilimo produktą. Dabar nustatyta, kad Aristarche nepasireiškia vulkaninė veikla, tačiau jame neabejotinai yra buvusios vulkaninės veiklos pėdsakų.
Aristarcho ir Herodoto krateriai savo ruožtu yra išsidėstę ant 200 km skersmens Aristarcho aukštikalnės, kuri yra vienas įdomiausių geologinių darinių Mėnulyje. Manoma, kad ji susiformavo prieš 3,85 mlrd. metų Lietų jūros smūginio baseino susidarymo metu, kai dalis Mėnulio plutos iškilo. Aristarcho aukštikalnė pasiekia 2 km aukštį pietrytinėje pusėje virš Audrų vandenyno lygumos ir nuolaidi šiaurės vakarų pusėje.[6] Pagrindiniai vulkaniniai procesai aukštikalnėje įvyko apie prieš 3,6 mlrd. metų. Jų metu tekanti lava išgraužė 36 vagas žemyn, iš kurių didžiausia ir įspūdingiausia yra Šrioterio slėnis (Vallis Schröteri), prasidedantis iš taip vadinamos „Kobros galvos“ − kalvoje esančios duobės, iš kurios praeityje, matyt, veržėsi didžiulis lavos srautas, išgraužęs slėnį.[7][8] Tai didžiausias žinomas srauto išgraužtas slėnis Mėnulyje, be to, yra gilesnis ir už Didįjį kanjoną Žemėje.[9] Papildomai visa aukštikalnė padengta piroklastinėmis nuogulomis.[10]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Moore, Patrick; Rees, Robin. Patrick Moore’s Data Book of Astronomy. Cambridge University Press, 2014, p. 51
- ↑ Nasmyth, James; Carpenter, James. The Moon: Considered as a Planet, a World, and a Satellite. Cambridge University Press, 2013, p. 146
- ↑ Wlasuk, Peter T. Observing the Moon. Springer Science & Business Media, 2013, p. 163
- ↑ Wlasuk, Peter T. Observing the Moon. Springer Science & Business Media, 2013, p. 164
- ↑ Frankel, Charles. Worlds on Fire. Cambridge University Press, 2005, p. 122
- ↑ Frankel, Charles. Worlds on Fire. Cambridge University Press, 2005, p. 122
- ↑ Foster, Vincent S. Modern Mysteries of the Moon. Springer, 2015, p. 91
- ↑ Frankel, Charles. Worlds on Fire. Cambridge University Press, 2005, p. 122
- ↑ „Aristarchus Depth Comparison“. www.spacetelescope.org.
- ↑ Foster, Vincent S. Modern Mysteries of the Moon. Springer, 2015, p. 90