Apostolikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apostolikai arba apaštališkieji broliai (lot. apostolici) – krikščionių sekta, kurią įkūrė italų valstietis Segarelio apie 1260 m. Parmos rajone.

Gyveno skurdžiai, kadangi manė, jog to reikalauja apaštalų mokymas. Apostolikai kritikavo katalikų dvasininkiją bei Romos kuriją, dvasinius ir pasaulietinius feodalus. Sekta buvo pasmerkta Liono bažnytiniame susirinkime, vykusiame 1274 m. Ją taip pat pasmerkė Honorijaus (1284 m.) ir Mikalojaus (1290 m.) bulės. Kaip eretikas, Segarelis buvo sudegintas 1300 m. Po jo vadu tapo Dolčinas. Valstiečių judėjime (13041307 m.), kuriam vadovavo Dolčinas, aktyviai dalyvavo apostolikai, už ką buvo persekioti.

Dalis apostolikų dar iki XV a. pr. skelbė savo idėjas Šiaurės Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Langedoke.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. MELI institutas, Vilnius.