Antrasis Balkanų karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Antrasis Balkanų karas
Balkanų karai
Serbian soldiers in Kratovo, 7 June 1913.jpg
Serbijos pajėgos Antrojo Balkanų karo metu.
Data Birželio 16 d. 1913Liepos 18 d. 1913
Vieta Balkanų pusiasalis
Rezultatas Bulgarijos pralaimėjimas, Bukarešto sutartis, 1913
Priešininkai
Bulgarija Bulgarija Serbija Serbija
Graikija Graikija
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg Juodkalnija
Rumunija Rumunija
Osmanų imperija Osmanų Imperija
Vadai
Bulgarija Mihail Savov,
Bulgarija Nikola Ivanov,
Bulgarija Vasil Kutinchev,
Bulgarija Radko Dimitriev
Serbija Radomir Putnik ,
Graikija Karalius Konstantinas ,
Rumunija Kronprincas Ferdinandas,
Rumunija Alexandru Averescu
Pajėgos
Bulgarija 500,000 Rumunija 450 000
Serbija 220 000
Graikija 150,000
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg 12 000
Osmanų imperija 255 000
Iš viso: 1 087 000

Antrasis Balkanų karas – trumpas karas 1913 m. birželio 29 – liepos 29 d. tarp Bulgarijos ir jos Pirmojo Balkanų karo sąjungininkių Serbijos, Graikijos ir Juodkalnijos. Prie jų prisidėjo Rumunija ir Osmanų imperija. Bulgarija karą pralaimėjo. Teritoriją, kurią Bulgarija užkariavo per Pirmąjį Balkanų karą, pasidalino šalys laimėtojos.

Karą išprovokavo Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos diplomatai, kurie siekė sugriauti Balkanų lygą.

Priežastys – Pirmasis Balkanų karas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Pirmąjį Balkanų karą Balkanų lygai pasisekė atsiimti Europos žemes iš Osmanų imperijos (Albaniją, Makedoniją ir Trakiją), Osmanams paliekant tik Čataldžio ir Galipolio pusiasalius. Londono sutartimi, pasirašyta 1913 m. gegužės 30 d., karas buvo baigtas. Balkanų šalys pasiekė Enos-Medėjos vakarų liniją. Susikūrė nepriklausoma Albanija.

Tačiau sutartis nė vienos pusės netenkino. Balkanų šalys nepasirašė jokio preliminaraus sutikimo dėl atkariautų iš Osmanų imperijos teritorijų, ypač Makedonijos, pasidalinimo. Londono konferencija paprasčiausiai pripažino status quo, kur teritorijos perėjo okupuojančiai jėgai. Bulgarija jautė, kad jos nuopelnai kare, ypač Makedonijoje, buvo nepakankamai įvertinti ir pareiškė pretenzijas į svarbų Salonikų miestą, kuriame jau įvedė savo režimą. Graikija ir Serbija buvo nepatenkintos, jog turėjo atsisakyti Albanijos ir į padidėjusią Bulgarijos grėsmę atsakė įsileisdamos į derybas, siekiant sukliudyti Bulgarijos ekspansijai. Jos 1913 m. gegužės 1 d. sudarė karinį aljansą, tuoj po to pasirašė „abipusės draugystės ir apsaugos“ sutartį. Vėliau Rumunija pareikalavo iš Bulgarijos Silistrijos kaip atlygio už neutralumą per Pirmąjį Balkanų karą.

Rusijos tarpininkavimas 1912 m. serbų ir bulgarų sutarčiai buvo vangus, nes Rusija nenorėjo prarasti nė vienos iš slavų sąjungininkių Balkanuose. Vykstant deryboms, ginčai tęsėsi Makedonijoje, daugiausia tarp Serbijos ir Bulgarijos karių.

Bulgarija siekė atgauti visą Bulgarijos Makedoniją, kaip numatyta San Stefano sutartyje, ir dominuoti Balkanuose, o serbai ir graikai tikėjosi didesnių Makedonijos teritorijų ir sutrukdyti Bulgarijos hegemonijai.

Pajėgos[taisyti | redaguoti kodą]

Bulgarijos karalystės armija turėjo 500 000 karių, pasidalijusių į 5 armijas, išsidėsčiusių apie 500 km fronto linijoje nuo Dunojaus šiaurėje iki Egėjo jūros pietuose.

Serbijos karalystės armija turėjo 230 000 karių pasidalijusių į 3 armijas, pagrindinės pajėgos dislokuotos Makedonijos fronte palei Vardaro upę ir Skopjėje. Graikijos karalystės armija turėjo 120 000 karių, daugiausia aplink Salonikus. Juodkalnijos karalystė pasiuntė vieną diviziją 12 000 karių į Makedonijos frontą.

Rumunijos karalystė mobilizavo 500 000 karių, išsidėsčiusių 5 korpusais. Osmanų Imperija įsitraukė į karą su 255 000 karių armija.

Antrojo Balkanų karo pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

1913 m. birželio 29 d. bulgarai ėmė pulti serbus ir graikus. Bulgarų 1-os, 3-ios, 4-os, 5-os armijų ataka suplanuota prieš serbus, o 2-osios užduotis atakuoti graikų pozicijas Salonikuose. Bulgarų karių skaičius pranoko graikų frontą, ir mažo pajėgumo kovos greitai pasikeitė graikų atakomis palei visą fronto liniją birželio 19 d. Bulgarų pajėgos nedelsiant pasitraukė iš savo pozicijų Salonikų šiaurėje (išskyrus Salonikų įgulą, kurią pavyko greitai užimti) į gynybines pozicijas tarp Kilkis ir Struma upės. Planuota staigiai sutriuškinti serbų armiją centrinėje Makedonijoje koncentruotomis atakomis; dėl Rumunijos įsitraukimo iš šiaurės ataka nepavyko, ir bulgarai buvo sustabdyti.

Kilkis-Lahana mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Bulgarijos 2-ai armijai pietų Makedonijoje vadovavo generolas Ivanov, armija užėmė liniją nuo Doiran ežero (svarbiausio mūšio lauko britų armijai po trejų metų) pietryčių iki Langaza (dabar Koronia) ir Beshik (dabar Volvi) ežerų, tada skersai Kavalos uostą Egėjo jūroje. Armija ten buvo nuo gegužės mėnesio ir kovėsi Adrianopolio mūšyje (Pirmame Balkanų kare). Bulgarai teigia, kad jų kariai buvo nesusitelkę ir jų nebuvo daugiau nei 40 000 per abi silpnas divizijas. Karių stoką užpildė rekrūtai iš vietinių gyventojų. Graikai paskaičiavo, kad jiems priešinosi apie 80 000 karių. Graikų armija, kuriai vadovavo karalius Konstantinas pirmasis, turėjo devynias divizijas ir kavaleriją (120 000 karių) viršijusias bulgarų pajėgas, kurios buvo stipriai įsitvirtinusios.

Kilkis mieste bulgarai pastatė stiprius gynybinius pastatus, taip pat užėmė osmanų pozicijas žemiau slėnyje. Liepos 3 d.,graikų 4-oji, 2-oji ir 5-oji divizijos, atakavo slėnį skubiai sustiprintą artilerijos. Tuo tarpu bulgarų kairėje, graikų 7-oji divizija užėmė Nigritą, o 1-oji ir 6-oji, Liahaną. Bulgarų dešinėje Evzoni užėmė Gevgelija ir Matsikovo, aukštumas. Taigi bulgarų frontui atsitraukusiam per Doiraną iškilo grėsmė ir Ivanovo armija pradėjo atsitraukimą. Pastiprinimas iš 14-osios divizijos prisijungė per vėlai link Strumica ir Bulgarų sienos. Graikai užėmė Doiraną liepos 5 d., bet negalėjo nutraukti bulgarų pasitraukimo per Struma tarpeklį. Liepos 11 d. graikai susijungė su serbais ir patraukė Struma upės link, kol pasiekė Kresna Gorge liepos 24 d. Čia graikai išnaudojo fronto atsargas ir buvo priversti pasiduoti.

Bregalnica, Kalimantsi ir Kresna Gorge[taisyti | redaguoti kodą]

Centrinės Makedonijos fronte serbai nustūmė bulgarų pajėgas į rytus Bregalnicos mūšyje (birželio 30 – liepos 9). Tuo tarpu šiaurėje bulgarai pradėjo žygį į serbų miestą Pirot (netoli serbų ir bulgarų sienos) ir privertė Serbijos vadovus siųsti pastiprinimus 2-ai armijai ginančiai Pirot ir Nišą. Taip Bulgarai sustabdė serbų gynybą Makedonijoje Kalimantsi liepos 18 d.

Tuo metu, kai situacija serbų fronte aprimo, karalius Konstantinas tikėdamas, kad bulgarai jau sutriuškinti, įsakė graikų armijai žygiuoti į bulgarų teritoriją ir užimti Sofiją. Karalius Konstantinas norėjo ženklios karo pergalės nepaisant nesutarimų su Eleftherios Venizelos.

Graikai manė, kad jau nugalėjo ir nesisaugodami žengė gilyn į Bulgariją. Kresnoje graikus užpuolė bulgarų 1-oji, 2-oji armijos, jau turėjusios gynybines pozicijas ten.

Tiek graikų, tiek bulgarų armijos patyrė nemažų nuostolių per paskutines mūšių dienas. Pabaigoje bulgarų ir graikų vadovybės norėjo taikos, taigi tarp jų karas baigėsi.

Karo pabaiga[taisyti | redaguoti kodą]

Rumunija pareikalavo iš bulgarų atiduoti jiems Silistriją, o šiems nesutinkant liepos 10 d. paskelbė karą. Rumunija okupavo neapgintą pietų Dobrudžą ir žygiuodama per šiaurės Bulgariją kėlė grėsmę Sofijai. Osmanų imperija irgi pasinaudojo situacija, kad atgautų kai kurias prarastas teritorijas Trakijoje. Enver Bei bekautynių liepos 23 d. užėmė Adrianopolį. Dėl to, kad bulgarų kariai buvo dislokuoti Serbijos ir Graikijos fronte, osmanai ir rumunai nepatyrė jokių karo nuostolių, nors smarkiai nukentėjo nuo choleros protrūkio.

1913 m. liepos 18-31 d. susitarta dėl paliaubų, o teritoriniai nesutarimai išspręsti rugpjūčio 10 d. Bukarešto sutartyje ir rugsėjo 29 d. Konstantinopolio sutartyje. Bulgarija prarado beveik visas teritorijas gautas per Pirmąjį Balkanų karą. Bulgarija turėjo atiduoti Rumunijai Pietų Dobrudžą su Silistrija, šiaurinė Makedonija atiteko Serbijai, Rytų Trakija su Adrianopoliu Turkijai, o Egėjo pakrantė – Graikijai. Bulgarijai liko vakarų Trakija ir priėjimą prie Egėjo su Dede-Agačo uostu.

Bukarešto ir Konstantinopolio sutarčių nuostatos buvo laikinos; po dešimties mėnesių kovos atsinaujino prasidėjus Pirmam pasauliniam karui.

Vikiteka