Pirmasis Balkanų karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pirmasis Balkanų karas
Balkanų karai
Occupied territories in the Balkans, end of April 1913.png
Balkanų šalių teritoriniai pokyčiai, 1913 m. balandis
Data Spalio 8 d. 1912–Gegužės 30 d. 1913
Vieta Balkanų pusiasalis
Rezultatas Balkanų Lygos pergalė, Londono sutartis 1913 m.
Priešininkai
Osmanų imperijos vėliava Osmanų imperija Balkanų Lyga:
Bulgarija Bulgarija
Graikija Graikija
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg Juodkalnija
Serbija Serbija
Vadai
Osmanų imperija Nazim Pasha,
Osmanų imperija Zekki Pasha,
Osmanų imperija Essad Pasha,
Osmanų imperija Abdullah Pasha,
Osmanų imperija Ali Rizah Pasha,
Osmanų imperija Hasan Tahsin Pasha
Bulgarija Mihail Savov
Bulgarija Ivan Fichev,
Bulgarija Vasil Kutinchev,
Bulgarija Nikola Ivanov,
Bulgarija Radko Dimitriev,
Bulgarija Georgi Todorov
Graikija Kronprincas Konstantinas,
Graikija Panagiotis Danglis,
Graikija Pavlos Kountouriotis
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg Karalius Nicholas I,
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg Princas Danilo Petrović,
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg Mitar Martinović,
Flag of the Kingdom of Montenegro.svg Janko Vukotić
Serbija Radomir Putnik,
Serbija Petar Bojović,
Serbija Stepa Stepanović,
Serbija Božidar Janković
Pajėgos
350 000 karių Bulgarija 370 000 karių (600 000 mobilizuota),
Serbija 220 000 karių,
Graikija 115 000 karių,
Juodkalnija 35 000 karių

Pirmasis Balkanų karas – karas vykęs 1912 m. spalio mėn. 9 d. – 1913 m. gegužės mėn. 30 d. tarp Balkanų lygos (Serbija, Juodkalnija, Graikija ir Bulgarija) ir Osmanų imperijos. Karo priežastis buvo Serbijos, Bulgarijos, Graikijos ir Juodkalnijos siekis išplėsti savo teritoriją. Karas baigėsi Londono taikos sutartimi.

Pirmasis karo laikotarpis (1912 m. spalis-gruodis) pasižymėjo didelio masto puolamosiomis Balkanų lygos šalių operacijomis. Paliaubų metu Turkija, Serbija ir Bulgarija sustabdė karinius veiksmus, tačiau Graikija ir Juodkalnija paliaubų nesilaikė. Antrajame karo laikotarpyje (1913 m. vasaris-gegužė) buvo būdinga pozicinė kova apkasuose, išskyrus Adrianopolio šturmą.

Pasibaigus Pirmajam Balkanų karui, Balkanų lygos šalys nebuvo patenkintos Londono taikos sutarties sąlygomis, o dingus vienijančiai šias šalis Osmanų imperijos grėsmei, tarp jų prasidėjo įtampa. Labiausiai nusivylusi Bulgarija vėliau pradėjoAntrąjį Balkanų karą.

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Dar XV a. osmanai užėmė Mažąją Aziją ir pradėjo Balkanų pusiasalio, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos užkariavimus. Po Konstantinopolio žlugimo susiformavusi Osmanų imperija užėmė milžiniškas teritorijas Viduržemio jūros rytinėje dalyje, palei Juodąją jūrą ir vakarinėje Azijos dalyje. Šiose teritorijose gyveno daug tautų, jos skyrėsi nuo savo tikyba, tautine priklausomybe bei pasaulėžiūra. Balkanų pusiasalyje iki jį prijungiant prie Osmanų imperijos gyveno apie 15 skirtingų tautų.

Įtampa tarp Balkanų valstybių, dėl jų pretenzijų į Makedoniją ir Trakiją, šiek tiek buvo sumažėjusi XIX a. viduryje įsikišus didžiosioms Europos valstybėms, kurios siekė labiau ginti šios osmanų provincijos krikščionių daugumą ir išsaugoti status quo. 1867 m.Graikija, Serbija ir Juodkalnija užsitikrino savo nepriklausomybes per pasirašytą Berlyno sutartį po dešimtmečio.

Serbijos ketinimai Bosnijos-Hercegovinos atžvilgiu buvo sužlugdyti Austro-Vengrų imperijai aneksavus ją 1908 m. spalį, tad serbai sutelkė dėmesį į savo istorinį lopšį Kosovą bei pietus. Bulgarija, užsitikrino Osmanų pripažinimą 1909 m. balandį ir sulaukė palankumo iš Rusijos. 1910 m. kovą, prasidėjo albanų maištas Kosove, kurį rėmė jaunieji turkai. 1910 m. rugpjūtį Juodkalnija pasekė Bulgarijos pavyzdžiu ir pasiskelbė karalyste.

1911 m. Italija įsiveržė į Tripolitaniją, po kurios greitai sekė Dodekaneso salų okupacija. Italijos kariuomenės svarios pergalės prieš Osmanų imperiją paskatino Balkanų šalis ruoštis karui prieš musulmonus. Taigi 1912 m. pavasarį įvyko pasitarimai ir krikščioniškos Balkanų valstybės sudarė karines sąjungas, jos tapo žinomos kaip Balkanų lyga.

Didžiosios jėgos, ypač Prancūzija ir Austrija-Vengrija į šią diplomatinę sensaciją reagavo bandydamos perkalbėti lygą nuo karo, bet joms nepavyko. Rugsėjo pabaigoje buvo mobilizuotos Lygos ir Osmanų armijos. Baigiantis italų ir turkų taikos deryboms, 1912 m. spalio 8 d. Juodkalnija, o spalio 17 d. po ultimatumo Portai, karą paskelbė ir Bulgarija, Serbija, Graikija.

Pasiruošimas karui ir kariniai planai[taisyti | redaguoti kodą]

Keturios sąjungininkės nebuvo paruošusio bendro veiksmų plano, todėl neįstengė koordinuoti visų pajėgų. Kiekviena valstybė kariavo individualiai, o karas vyko keturiuose geografiškai apibrėžtuose frontuose. Bulgarai susidūrė su turkų pajėgomis, kurios saugojo kelius į Konstantinopolį, Trakijoje bei vykdė gretutines operacijas link Makedonijos. Serbai ir juodkalniečiai veikė Kosove, Sandžake, šiaurės Makedonijoje ir Albanijoje; tuo tarpu graikai kariavo pietų Makedonijos link Salonikų ir nuo Epyro link Jonijos.

Bulgarija[taisyti | redaguoti kodą]

Bulgarija, dažnai vadinta „Balkanų Prūsija“, turėjo galingiausią iš Lygos kariuomenių. Taikos meto armija, iš 60 000 vyrų, karo metu buvo išplėsta iki 370 000. Viso karo metu buvo mobilizuota net 600 000 vyrų iš Bulgarijos 4 300 000 gyventojų. Bulgarų karo lauko kariuomenė buvo sudaryta iš 9 pėstininkų padalinių, 1 kavalerijos divizijos ir 1116 artilerijos vienetų. Vyriausiasis kariuomenės vadas buvo caras Ferdinandas, bet tikrasis vadovavimas karui priklausė jo pavaduotojui, generolui Michailui Savov.

Bulgarijos karinis tikslais buvo Trakija ir Makedonija. Nors pastaroji turėjo būti padalinta tarp Serbijos ir Graikijos, Bulgarija tikėjosi gauti didžiąją jos dalį su uostu Salonikuose. Bulgarai dislokavo pajėgas Trakijoje, suformavo tris armijas – 1-oji armija, vadovaujama generolo Vasil Kutinchev su trejomis pėstininkų divizijomis, dislokuota Jambolo pietuose su nurodymu veikti palei Tundžos upę. 2-oji armija, vadovaujama generolo Nikola Ivanov su dviejomis pėstininkų divizijomis ir viena pėstininkų brigada dislokuota į vakarus nuo 1-osios armijos ir jai liepta užimti Adrianopolio tvirtoves. Pagal karinį planą, 3-ioji armija (generolas Radko Dimitriev) buvo dislokuota į rytus ir už 1-osios armijos, ją dengė kavalerijos divizija. Trečioji armija turėjo tris pėstininkų divizijas ir jai planuota pereiti Stranja kalnus bei užimti Lozengrado Kirk Kilise tvirtovę.

Serbija[taisyti | redaguoti kodą]

Serbija karui mobilizavo apie 230 000 vyrų, suformavo 10 pėstininkų divizijų, dvi nepriklausomas brigadas ir kavalerijos diviziją, vadovaujamą pažangaus buvusio karo ministro Radomiro Putniko. Serbų vyriausioji vadovybė, savo prieškarinėse pratybose nusprendė, kad lemtingai kovai prieš turkų Vardar armiją labiausiai tiks Ovče Polje plynaukštė netoliSkopje. Pagrindines pajėgas sudarė trys armijos, turėjusios žygiuoti link Skopjės miesto, o viena pėstininkų divizija, veikdama su nepriklausoma brigada, turėjo padėjo Juodkalnijai kariauti Sandžake.

Pirmajai armijai vadovavo Petar Bojovic, jo armija buvo didžiausia skaičiumi ir galia, sudariusi link Skopjės judančios armijų grupės branduolį. Antrai armijai vadovavo generolas Stepa Stepanovic, jo armija buvo sudaryta iš vienos serbų ir vienos bulgarų divizijos. Ši armija dengė jungtinės armijos kairįjį sparną ir žengė link Stracino. Serbų ir bulgarų armijų vadovai, prieš karą buvo susitarę dėl bulgarų divizijos prisijungimo, tačiau vos karui prasidėjus, bulgarų divizija nustojo vykdyti generolo Stepanovic duotus įsakymus, klausė tik Bulgarijos vyriausiųjų karo vadų įsakymų. Trečioji armija priklausė generolui Božidar Jankovic, ji dengė dešinyjį sparną jungtinės armijos, šios užduotis buvo išlaisvinti Kosovą, opaslui prisijungti prie kitų armijų Ovče Polje mūšyje.

Graikija[taisyti | redaguoti kodą]

Graikija laikyta silpniausia sąjungininke Lygoje, ji po triuškinančio pralaimėjimo osmanams Graikijos-Turkijos kare 1897 m. ir nepretendavo daug prisidėti prie karo prieš turkus. Graikija mobilizavo tik 120 000 vyrų. Kita vertus, Graikijos laivynas buvo stiprus, tai buvo svarbu Lygai, nes jis sutrukdė turkų pastiprinimui persikelti iš Azijos į Europą. Kaip teigė graikų ambasadorius, per Sofijoje vykusias derybas dėl Graikijos priėmimo į lygą: „Graikija gali parūpinti 600 000 vyrų karo pajėgoms. […] 200 000 vyrų lauke, o flotilė galės sustabdyti 400 000 vyrų atsikeliančių iš Turkijos. […] tarp Salonikų ir Galipolio. "

Kai karas prasidėjo, graikų armija vis dar reorganizavosi po Prancūzijos karinės misijos. Po mobilizacijos, ji buvo sugrupuota į dvi armijas. Tesalijos armija, vadovaujama princo Konstantino ir leitenanto bei įgulos vado Panagiotis Danglis, turėjo kliautis septyniomis pėstininkų divizijomis, kavalerijos brigada bei keturiais nepriklausomais Evzones batalionais, visa tai sudarė apie 100 000 vyrų.

Likę, nuo 10 000 iki 13 000 vyrų, aštuoniuose batalionuose, turėjo persikelti į Epyrą. Šiai armijai, vadovaujamai leitenanto Konstantinos Sapountzakis, buvo patikėta judėti link Epyro. Kadangi ji neturėjo daug viltčių užimti gerai įtvirtintą Jonijos sostinę, svarbiausia užduotis buvo tiesiog trukdyti turkų pajėgoms, kol atvyks pastiprinimas iš tesalijos armijos po sėkmingų operacijų.

Graikų laivynas tuo tarpu tikėjosi užimti Egėjo jūros salas, kurias vis dar valdė osmanai, taip leisdami užtikrinti jūrinį pranašumą kare. Egėjo flotilė, vadovaujama užnugario admirolo Pavlos Kountouriotis, turėjo atlikti šią suplanuotą užduotį. Dislokavusi tris kovos laivus, septynis eskadrinius minininkus ir naujausią kreiserį „Averof“, kurio padedami graikai tikėjosi užsitikrinti dominavimą Egėjo jūros teritorijoje.

Juodkalnija[taisyti | redaguoti kodą]

Juodkalnija turėjo užgrūdintų ir patyrusių karių reputaciją, bet jų armija buvo maža ir sudaryta iš senesnių kovų veteranų. Po mobilizacijos, per pirmą spalio savaitę, Juodkalnija turėjo tik 35 600 vyrų su 126 pabūklais. Buvo suorganizuotos keturios divizijos, kiekvienoje buvo po tris brigadas. Formalus jų vadovas karalius Nicholas, bet vadovavo generolas Lazarovic. Pagrindinis karo tikslas – užimti svarbų miestą Skadar, antraeilės operacijos atliktos Novi Pazar.

Osmanų Imperija[taisyti | redaguoti kodą]

1912 m. Osmanų imperijos padėtis pasunkėjo. Ji vis dar buvo įsitraukusi į karą su Italija Libijoje, kuris tęsėsi iki spalio 15 d., keleta dienų po Balkanų karo pradžios. Todėl Osmanų imperija negalėjo iškart sustiprinti savo pozicijų Balkanuose.

Osmanų karinėms galimybėms taip pat trukdė nestabilumas, keltas jaunųjų turkų revoliucijos, ir kontrrevoliucinis karas kilęs po kelių mėnesių nuo revoliucijos. Vokiečių delegacija stengėsi pertvarkyti osmanų armiją, tačiau rezultatai buvo nevienareikšmiai. Reguliarioji armija (nizam) buvo gerai aprūpinta ir ištreniruota, bet rezerviniai vienetai (redif), turėję papildyti armiją, sudarė dešimtys šalies nemusulmonų, nebuvo linkę kariauti.

Teoriškai, osmanai galėjo kautis daug didesnėmis pajėgomis prieš Balkanų lygą, bet dėl Graikijos sėkmingo Egėjo jūros kontrolės, jiems teko transportuoti karius geležinkeliu, kas buvo mažiau greita ir mobilu. Kare Europinėje dalyje, Osmanų imperija nebuvo sukūrusi jokio plano, tad prieš oponentus, ir jų pajėgos kovėsi izoliuotose mūšiuose be tikslios koordinacijos kas ką turi daryti.

Operacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Karo veiksmai
Serbia montenegro albania1913 01.png

Bulgarijos, Serbijos ir Juodkalnijos operacijų eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji didesni mūšiai įvyko prie Adrianopolio-Kirk Kilisse gynybinės linijos, dar spalio 23-24 d. bulgarų pirmoji ir trečioji armijos (kartu 110 000 vyrų) laimėjo prieš pagrindines turkų pajėgas (130 000 vyrų) prie Gechkeli, Seliolu ir Petra. Adrianopolio tvirtovė krito, Kirk Kilisse pasidavė be pasipriešinimo pasirodžius trečiajai bulgarų armijai.

Po tokių pergalių, bulgarų vyriausieji karo vadai, nusprendė kelias dienas palaukti, todėl turkai spėjo užimti gynybines pozicijas Luleburgaz-Karaagach-Bunarhisar fronte. Nepaisant to, bulgarų pirmos ir trečios armijos ataka spalio 30-31 d., sutriuškino turkų pajėgas, leisdama pasiekti Marmuro jūrą.

Tuo pačiu metu, serbai laimėjo kautynes prie Kumanovo ir užėmė Uskubą, Diuresį bei Monastirą.

Gavę naują pastiprinimą iš Azijos provincijų, turkų pajėgos įsirengė savo trečią ir stipriausią gynybinę poziciją palei Čataldžio liniją, skersai visą pusiasalį, kuriame buvo įsikūręs Konstantinopoliso miestas Lapkričio 4-17 d. Bulgarija atakavo Čataldžio liniją, bet lapkričio 17-22 d. turkai juos atremė. Turkų tvirtovės Adrianopolis, Škoderis ir Janina atsilaikė priešų puolimus.

Lapkričio 20 d. – gruodžio 3 d. osmanai ir bulgarai, kartu atstovavę Serbiją ir Juodkalniją, susitarė dėl paliaubų kare. Netrukus Londone prasidėjo taikos derybos, jame tuo metu įvyko didžiųjų Europos valstybių atstovų konferencija. Graikija irgi dalyvavo Londono konferencijoje, bet nesutiko su paliaubomis, nes norėjo tęsti operacijas Epyre. Austrai, italų ir vokiečių remiami, prieštaraudami Rusijos pozicijai, pasistengė sukurti nepriklausomą Albanijos valstybę. Tačiau Osmanų ir Lygos derybos nutrūko, nes jaunaturkai, vadovaujami Envero, nepripažino Adrianopolio atskyrimo. Pasibaigus paliaubų terminui dėl taikos derybų, vasario 16 d. karas atsinaujino.

Naujos turkų pajėgos, dislokuotos Bulair ir Sarkoy, po ilgos kovos buvo užspaustos, juos sumušė naujai suformuota ketvirtoji bulgarų armija, vadovaujama generolo Stilian Kovachev. Čataldžio gynyba osmanams taip pat nesisekė.

Kovo 11 d., prasidėjo lemiama bulgarų ataka prieš Adrianopolio miestą. Vadovaujantis generolas Georgi Vazov, sulaukęs paramos iš dviejų serbų divizijų, kovo 26 d. užėmė miestą, turėjusi „nepaimamojo“ pavadinimą. Tuo pat metu serbams ir juodkalniečiams, dėl turkų vado Essad Pašos išdavystės, pavyko užimti Škoderį. Balandžio 23 d. jį paėmė juodkalniečiai, tačiau reikalaujant Austrijai gegužės 5 d. iš jo pasitraukė. Į Škoderį atvyko didžiųjų Europos valstybių karinės pajėgos.

Graikų operacijų eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Graikų Tesalijos armija, vadovaujama princo Konstantino, įžengė į Salonikus iš pietų, sėkmingai kovodama su osmanais įsitvirtinusiais Sarantrapore. Po pergalės Giannitse, miestas ir jo valdžia pasidavė graikams spalio 27 d. tuo pačiu metu bulgarai perkėlė septintąją „rila“ diviziją iš šiaurės miesto kryptimi, bet atvyko diena po miesto pasidavimo. Iki lapkričio 10 d. graikų okupuotos zonos išsiplėtė nuo Doirani ežero iki Strymon upės. Tačiau Vakarų Makedonijoje, graikai visgi patyrė pralaimėjimą Vevi mūšyje lapkričio 2 d. ir osmanų pasipriešinimas, sutelktas Monastire, lėmė, kad tą miestą užėmė serbai.

Epyre graikai sėkmingai užėmė Preveza, bet nebegalėjo užimti vokiečių sukurtų gynybinių Bizani miesto pozicijų, kurios saugojo priartėjimą prie Jonijos. Tačiau, kai baigėsi kampanija Makedonijoje, didelė dalis princo Konstantino armijos persikėlė į Epyrą ir Bizani mūšyje osmanų pozicijos buvo pralaužtos, o Jonija paimta vasario 22 d., 1913 m. 1913 m. kovo 6 d. graikai užėmė ir Janiną.

Jūroje, graikų flotilė ėmėsi veiksmų nuo pat pirmosios karo dienos. Nuo spalio 6 d. iki gruodžio 20 d. 1912 m., graikų laivynas ir armijos junginiai išlaisvino beveik visas rytų ir šiaurės Egėjo salas ir įkūrė priekinę bazę Moudros pakrantėje Lemnos saloje, iš kurios ėmėsi kontroliuoti kas iš Dardanelų sąsiaurio išplaukia. Leitenantas Nikolaos Votsis pakėlė graikų dvasią lapkričio 8 d., kai naktį paleido torpedas į Tesalonikų uostą ir paskandino seną osmanų karo laivą „Feth-i-Bulend“.

Osmanų flotilė nepasitraukė iš Dardanelų karo pradžioje, bet per du išpuolius iš sąsiaurių, 1912 m. gruodžio 3 d. ir 1913 m. sausio 5 d., ji buvo sutriuškinta Elli ir Lemnos jūrų mūšiuose, daugiausia dėl taktinių užnugario veiksmų, vykdytų admirolo Kountouriotis.

Karo pabaiga ir padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

1913 m. gegužės 30 d. Londone buvo pasirašyta didžiųjų valstybių pasiūlyta preliminari taikos sutartis. Ji užbaigė Pirmąjį Balkanų karą. Balkanų šalių armijos nugalėjo didelę, bet strategiškai nepasiruošusią Osmanų kariuomenę ir atkovojo daug teritorijos. Karo rezultatas, beveik visos Europinės Osmanų imperijos teritorijos buvo atimtos ir padalintos tarp Lygos narių, susikūrė nepriklausoma Albanijos valstybė.

Dalydamiesi karo grobį buvę sąjungininkai susipyko, o sąjunga iširo. Beveik visą teritorija, kuri buvo paskirta albanams suformuoti savo šalį, buvo netikėtai okupuota Graikijos ir Serbijos. Tačiau likus neišspręstiems klausimams su Bulgarija, dėl Makedonijos padalijimo, beveik iš karto prasidėjo Antrasis Balkanų karas.

Pirmojo Balkanų karo mūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmojo Balkanų karo mūšiai
Pavadinimas Puolė Vadas Gynėsi Vadas Data Laimėjo
Sarantaporo mūšis Graikija Kronprincas Konstantinas Osmanai Spalio 22 1912 Graikija
Giannitsa mūšis Graikija Kronprincas Konstantinas Osmanai Hasan Tahsin Pasha Lapkričio 1 1912 Graikija
Kumanovo mūšis Serbija Generolas Radomir Putnik (po mūšio paaukštintas į vaivadas) Osmanai Generolas Zekki-Pasha Spalio 23 1912 Serbija
Kirk Kelesse mūšis Bulgarija Generolas Radko Dimitriev, Generolas Ivan Fichev Osmanai Mahmud Muhtar Pasha Spalio 24 1912 Bulgarija
Pente Pigadia mūšis Graikija Lt. Gen. Konstantinos Sapountzakis Osmanai Esat Pasha Lapkričio 6-12 1912 Graikija
Prilep mūšis Serbija Osmanai Lapkričio 3 1912 Serbija
Lule-Burgas mūšis Bulgarija Gen. Radko Dimitriev, Gen. Ivan Fichev Osmanai Abdullah Pasha Spalio 28-31 1912 Bulgarija
Vevi mūšis Graikija Osmanai Lap 15 1912 Osmanai
Bitola mūšis Serbija Gen. Petar Bojović Osmanai Zekki-Pasha (Gen.) Lapkričio 16-19 1912 Serbija
Kaliakra jūrų mūšis Bulgarija Kapitonas Dimitar Dobrev Osmanai Hyusein Rauf Bey Lapkričio 21 1912 Bulgarija
Elli jūrų mūšis Graikija Užnugario admirolas Pavlos Kountouriotis Osmanai Adm Ramiz Bey Gruodžio 16 1912 Graikija
Bulair mūšis Osmanai Feti Bey Bulgarija Generolas Georgi Todorov Sausio 26 1913 Bulgarija
Şarköy mūšis Osmanai Enver Bey Bulgarija Generolas Stiliyan Kovachev Sausio 26-28 1913 Bulgarija
Lemnos jūrų mūšis Graikija Užnugario admirolas Pavlos Kountouriotis Osmanai Sausio 18 1913 Graikija
Bizani mūšis Graikija Kronprincas Konstantinas Osmanai Esat Pasha Kovo 5-6 1913 Graikija
Adrianopolio apgultis Bulgarija ir Serbija Generolas Georgi Vazov, Generolas Stepa Stepanovic Osmanai Generolas Ghazi Shulkri Pasha Kovo 11-13 1913 Bulgarija