Antiochas III Didysis
| Antiochas III Didysis | |
|---|---|
| |
| Spėjama Antiocho Didžiojo skulptūra | |
| Seleukidai | |
| Gimimo vardas | Antíokhos |
| Gimė | ~242 m. pr. m. e. Sūzai, Seleukidų imperija |
| Mirė | 187 m. pr. m. e. (54 metai) Sūzai, Seleukidų imperija |
| Tėvai | Seleukas II Kalinikas, Laodikė II |
| Sutuoktinis (-ė) | Laodikė III, Euboja Chalkidietė |
| Vaikai | Antiochas, Seleukas IV Filopatoras, Laodikė IV, Kleopatra Sirė, Antiochas IV Epifanas, Antiochė |
| Religija | senovės graikų religija |
| Seleukidų imperijos karalius | |
| Ėjo pareigas | 223 – 187 m. pr. m. e. |
| Pirmtakas | Seleukas III Keraunas |
| Įpėdinis | Seleukas IV Filopatoras |
 Vikiteka |
Antiochas III Didysis |
Antiochas III Didysis (sen. gr. Ἀντίοχος ὁ Μέγας, 242–187 m. pr. m. e.) – Seleukidų imperijos (Sirijos) karalius (223–187 m. pr. m. e.).
Sostą paveldėjo iš brolio Seleuko III Kerauno, kuris trumpai valdė po jo tėvo Seleuko II Kaliniko. Antiochas III ėmėsi administracinės reformos (sumažino provincijas), siekė užmegzti taikius santykius su kaimyninėmis valstybėmis (per dukterų santuokas mezgė giminystes), atnaujino valdovo kultą (kartu su žmona Laodike pasiskelbė dievybėmis).[1]
220 m. pr. m. e. prie Tigro upės nugalėjo karaliumi pasiskelbusį rytinių provincijų valdytoją Moloną, užėmė Atropatenę šiaurės vakarų Medijoje. Netrukus karaliumi pasiskelbė ir Mažosios Azijos valdytojas Achajas, bet maištas jo kariuomenėje sulaikė jį nuo antpuolio prieš Antiochą III. 219–216 m. pr. m. e. Antiochas III dalyvavo ketvirtajame Sirijos kare: užėmė Viduržemio jūros pakrantės uostus Tyrą, Seleukiją Pieriją, Ptolemiadą, vėliau užėmė Koilę, Palestiną, Finikiją. 217 m. pr. m. e. prie Rafijos stojo į mūšį prieš prieš Egipto valdovą Ptolemają IV Filopatorą. Neįveikęs egiptoečių, Antiochas III neteko visų užkariautų žemių, išskyrus Seleukiją Pieriją.[1]
213 m. pr. m. e. Antiochas III sudarė sąjungą su Pergamo valdovu Atalu I ir drauge įveikė bei nužudė Achają. Grąžinęs Mažąją Aziją savo valdžion, 212–205 m. pr. m. e. vykdė karo žygius Rytuose: pasiekė Indiją, įsitvirtino Armėnijoje, Partoje ir Baktrijoje. Išplėtęs imperiją ir gavęs daug pelno, Antiochas III Achemenidų pavyzdžiu prisiskyrė sau Karalių karaliaus titulą bei kaip Aleksandras Makedonietis pasivadino Didžiuoju.[1]
Mirus Egipto karaliui Ptolemajui IV, Antiochas III sudarė sąjungą su Makedonijos karaliumi Pilypu V ir drauge užpuolė Egiptą. Seleukidų karalius užėmė Koilę ir Palestiną, tačiau Pilypas V pakeliui įsitraukė į karą su Rodu ir Pergamu, kurie į pagalbą pasikvietė Romą. Romiečiai užpuolė Makedoniją, o Antiochas III, užuot padėjęs Pilypui V, pats išžygiavo į Egiptą. 195 m. pr. m. e. sudarė taikos sutartį, pagal kurią Seleukidams pripažintos pietų Sirijos ir Palestinos žemės, už Egipto valdovo ištekinta Antiocho III dukra Kleopatra, o Egiptas praktiškai tapo Seleukidų protektoriatu.[1]
198–197 m. pr. m. e. Antiochas III prisijungė Mažosios Azijos didžiąją dalį, kirto Helspontą ir užėmė Trakiją. Tokios Seleukidų pergalės sukėlė Romos nerimą – romėnai ragino Antiochą III trauktis iš Europos ir grąžinti Mažosios Azijos miestų savivaldą. Padėtis dar labiau pablogėjo, kai Antiochas III savo patarėju priėmė buvusį Kartaginos valdovą Hanibalą, per pūnų karus siaubusį Romos žemes. Nors Antiochas III siūlė Pilypui V kariauti kartu prieš Romą, tačiau šis jam nedovanojo už tai, kad buvo apleistas Egipto kampanijos metu, ir susivienijo su romėnais prieš Seleukidus. Jungtinės Romos, Rodo ir Pergamo pajėgos išstūmė Seleukidus iš Graikijos, o vėliau ir iš Mažosios Azijos vakarinių pakrančių.[1] 190 m. pr. m. e. Antiochas III pralaimėjo Magnesijos mūšį ir pagal Apamėjos taikos sutartį (188 m.) turėjo atsisakyti visų nukariautų žemių Europoje ir Mažojoje Azijoje į vakarus nuo Tauro kalnų bei sumokėti 15 000 talentų kontribuciją.[2]
187 m. pr. m. e. vietos gyventojų nužudytas per Baalo šventyklos apiplėšimą netoli Sūzų.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Antiochus III the Great. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 Antiochas III Didysis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001