Antanas Smilga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antanas Smilga (rus. Aнтоний Cмильго; 1865 m. rugsėjo 23 d. Panevėžyje, Rusijos imperija – 1920 m. sausio 30 d. Raseiniai, Lietuvos Respublika) – Rusijos spaustuvininkas ir leidėjas, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės veikėjas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradinį išsilavinimą įgijo Panevėžyje, vėliau mokėsi Mintaujoje ir Sankt Peterburge. Apsigyvenęs pastarajame mieste vertėsi mažmenine prekyba, turėjo įsteigęs kanceliarinių reikmenų parduotuvę ir knygyną.

1895 m. įvykusiame pirmajame Rusijos spaudos darbuotojų suvažiavime jis perskaitė pranešimą apie lietuvišką rašybą. Suvažiavimas vienbalsiai pritarė lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui, tais pačiais metais A.Smilgos straipsnis apie lietuvius buvo išspausdintas žurnale „Živaja Starina“.[2] Visgi suvažiavimo nutarimas taip ir liko be pasekmių. 1898 m. Antanas Smilga kreipėsi į Imperatoriškosios Sankt Peterburgo mokslų akademijos prezidentą didįjį kunigaikštį Konstantiną Konstantinovičių, prašydamas tarpininkauti įgyvendinant suvažiavimo dalyvių sprendimą, bet ir šis laiškas tąkart nepadėjo.[3]

Iškart po spaudos draudimo panaikinimo susirūpinta lietuviško laikraščio leidimu. 1904 m. spalio 2 d. leidimas buvo gautas ir Antanas Smilga pradėjo rengtis spausdinti „Lietuvių laikraštį“. Naujasis numeris pasirodė tų pačių metų gruodžio pirmą dieną, tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijoje. Nuo 1905 m. leistas ir savaitinis priedas „Lietuvių laikraščio lapelis“. Redagavo A. Smilga ir K. Narutavičius, vėliau faktiniu redaktoriumi buvo Karolis Račkauskas-Vairas.[4] Kassavaitinis „Lietuvių laikraštis“ iš pradžių buvo spausdinamas Goldbergo ir Vildbergo spaustuvėje, vėliau A.Smilga įsigijo savo spaustuvę. Joje dienos šviesą išvydavo ne tik minėtas leidinys, bet ir kiti spausdiniai, pvz.: Rusijos anarchistų rinktinė „Čiornoje znamia“,[5] satyrinis žurnalas „Gudok“.[6] Leidiniai buvo aukštos poligrafinės kokybės, lietuviškoje spaudoje bene pirmą kartą kokybiškai buvo išspausdinti dr. J.Basanavičiaus, vyskupo M.Valančiaus, tėvo A.Rudamino, Žemaičių vyskupo M.Giedraičio ir LDK valdovų portretai.[7] Pats A.Smilga tuometinėje Rusijos sostinėje taip pat lietuviškai parašė ir išleido porą knygelių.

Tautiečių bendruomenės smerkiamas dėl perdėto palankumo caro režimui „Lietuvių laikraštis“ 1906 m. sausio 19 d. nustojo eiti, užsidarė ir jo spaustuvė – A.Smilga nesugebėjo susitvarkyti su einamaisiais finansiniais reikalais, be to įmonę prislėgė senos skolos.[8] Jis toliau aktyviai dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių visuomeninių organizacijų veikloje, nuolat tautiečių buvo kritikuojamas už pomėgį rašyti skundus carinei administracijai. 1912 m. įsivėlė į konfliktą su kun. Pr.Bučiu, kaltindamas jį kairuoliškų idėjų propagavimu, į ką dvasininkas reagavo pareiškęs, kad A.Smilga yra caro policijos agentas.[9]

Buvo vedęs lietuvybęs puoselėtoją Jadvygą Dausinaitę, gimė vaikai: Algirdas (būsimas skulptorius medalininkas), Birutė (būsima menininkė, J.Gudaičio-Vabalo žmona) ir Aldona (būsima garsi pianistė A.Dvarionienė). Šeima palaikė draugiškus santykius su Maironiu: kartu atostogavo Suomijoje, pirmajam „Lietuvių laikraščio“ numeriui poetas parašė straipsnį ir krikštijo Smilgų pirmągimį, o p.Jadvygai skyrė savo eilėraštį „Skurdžioj valandoj“.[10]

Po Pirmojo pasaulinio karo su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Raseiniuose. Šiame mieste A.Smilga ir mirė, kapavietė paskelbta istorijos ir kultūros paminklu.[11]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pradžiomokslis sudėtas Lietuvos jaunumenei. – St. Peterburgas, 1905
  • Lietuvos lenkintojų kompanija / [Mindaugis]. – S. Peterburgas, 1907

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]