Antanė Kučinskaitė
| Antanė Kučinskaitė | |
|---|---|
| Gimė | 1915 m. balandžio 13 d. Plikiai, Vabalninko valsčius |
| Mirė | 2006 m. gegužės 24 d. (91 metai) Šiauliai |
| Veikla | Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė. |
Antanė Kučinskaitė (1915 m. balandžio 13 d. Plikiai, Vabalninko valsčius – 2006 m. gegužės 24 d. Šiauliai) – Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1933 m. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos vienuolė. 1933 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, 1940 m. baigė lituanistiką Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1959 m. filologijos mokslų kandidatė.
1940 m. mokytojavo Leipalingio, 1941 m. – Linkuvos, 1943-1944 m. Šiaulių mokyklose. 1945-1973 m. dirbo Lietuvių kalbos institute (nuo 1952 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). 1992-2003 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos mokslinė sekretorė, 2000 m. pirmoji moteris, LKMA garbės narė.
Mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Lietuvių kalbos žodyno“ viena redaktorių (t. 3-10 1956-1976 m.) ir autorių (t. 3-8; už t. 3-6 LTSR valstybinė premija 1965 m., su kt.), žodyno kartotekai surinko keliolika tūkstančių žodžių. 1977-1985 m. žurnalo „Mūsų kalba“ redaktorė, „Kalbos praktikos patarimų“ (1976 m. 3 leid. 1992 m.) viena redaktorių. „Lietuvių kalbos žinyno“ (1998 m. 3 leid. 2003 m.) viena autorių. Redagavo „Naująjį Testamentą“ ir kt. religinius leidinius. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, leksikografijos, terminologijos klausimais.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Antanė Kučinskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 186 psl.