Antakmenės akmuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°26′20″š. pl. 26°14′38″r. ilg. / 55.43895°š. pl. 26.24395°r. ilg. / 55.43895; 26.24395

Konglomeratas iš arti

Antakmenės Aukų akmuo (M47K), dar vadinamas Aukuro akmeniu, taip pat Antakmenės konglomeratas – riedulį, uolą primenantis konglomeratas, slūgsantis Ignalinos rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie Antakmenės kaimo (Kazitiškio seniūnija), 0,2 km į rytus nuo kelio  1426  VidiškėsDūdosPagurbė , į šiaurės vakarus nuo kapinių, rytinėje Piestakalnio papėdėje. Posūkiuose pastatytos rodyklės į objektą. Jis patenka į Ignalinos miškų urėdijos Daugėliškio girininkijos (2449 kv., 11 skl.) teritoriją.

1997 m. paskelbtas archeologijos paminklu [1], 2016 m. – geologiniu gamtos paveldo objektu.[2] Aukščiausioje akmens vietoje yra 1,2 x 0,65 m dydžio įduba plokščiu dugnu. Dvišakis viršus primena uolą. Antakmenės konglomerato išmatavimai (Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis): ilgis – 5,85 m, plotis – 3,00 m, aukštis – 4,30 m

Rodyklė prie kelio
Vaizdas nuo kalvos šlaito
Akmuo slūgso kalvos pašlaitėje

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie Antakmenės uolą rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX a. 1842 m. duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį (vadindamas jį Aukuro akmeniu) pateikė Eustachijus Tiškevičius, o dailininkas Napoleonas Orda, po apsilankymo prie jo, apie 1875 m. akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą ir prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola (taip iš pirmo žvilgsnio akmuo atrodo), žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.[3]

Pasak padavimų, ant Antakmenės akmens nuo seno buvo deginamos aukos. Iki XX a. vidurio žmonės į akmens įdubą dėdavo aukojamo maisto, linų, pinigų. Maldininkai Antakmenės akmenį ypač lankydavo 10-ąjį penktadienį po Velykų.

Iki 1940 m. garsėjo čia rengiamos Joninių šventės. 2017 m. prie akmens surengtos Joninės – pirmąkart po 1940 m.[4] Pagal vietos žmonių prisiminimus, iki 1940 m. čia nuolat žmonės rinkosi melstis. Atvykdavo ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir žmonės iš Daugėliškio, Ceikinių, Mielagėnų, Tverečiaus. Sako, praėjusio amžiaus pradžioje čia lankėsi ir garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, daug kitų garsių dvasininkų, žmonių. Čia meldėsi ir aukojo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai, sentikiai. 1942 m., prie vokiečių, čia buvo atvykę akmenskaldžiai ir kėsinosi sunaikinti akmenį, bet jiems pavyko atskelti tik keletą jo skeveldrų. Be to, vietiniai vyrai sulėkę su dalgiais ir šakėmis apgynė akmenį, išvijo akmenskaldžius.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1971 m. Istorijos instituto archeologai (vadovas Vytautas Urbanavičius) prie akmens ištyrė 32 m² plotą. Aptikta 6,5 m skersmens ir 1,4 m gylio piltuvėlio formos duobė su 20 cm storio degėsių, apdegusių akmenų, gyvulių, tarp jų ir arklio, kaulų sluoksniu. Radiokarboninės analizės duomenimis, laužavietė buvo naudojama prieš 210 (± 60 m.) metų.[5]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Urbanavičius, Vytautas. Antakmenės aukų akmuo. Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1. V., 1996, p. 115-116

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Akmuo“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-06-30. 
  2. Saugomų teritorijų valstybės kadastras
  3. Pamirštas Aukų akmuo – vienas seniausių pagonybės paminklų
  4. Atgaivinta tradicija Jonines švęsti prie seniausio Lietuvoje Aukų akmens
  5. Vykintas VaitkevičiusAntakmenės akmuo. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 556 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]