Andris Caunė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Andris Caunė (latv. Andris Caune, g. 1937 m. birželio 27 d. Rygoje) – Latvijos archeologas, habilituotas istorijos mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1961 m. baigė hidrotechniką Latvijos žemės ūkio akademijoje, 1969 m. – istoriją Latvijos universitete. 1993 m. habilituotas istorijos mokslų daktaras, nuo 1995 m. Latvijos mokslų akademijos, nuo 2000 m. Europos mokslo ir meno tarybos narys.

Nuo 1969 m. dirba Latvijos istorijos institute, nuo 1996 m. – direktorius. Dėsto Latvijos dailės akademijoje ir Latvijos universitete; nuo 1993 m. profesorius. Latvijos istorikų komisijos pirmininkas.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrinėjimų sritis – viduramžių archeologija (daugiausia pilys) ir ankstyvoji Rygos istorija. Parašė 12 knygų.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Latvijos TSR archeologija 1940–1974 m. (Latvijas PSR arheologija, 1940–1974), 1976 m.
  • Rygos XII–XIV a. pastatai (Žilišča Rigi Xll-XIV v. v.), 1984 m. rusų kalba
  • Ryga po Ryga (Riga zem Rigas), 1985 m., rusų kalba, 1989 m.
  • Rygos archeologijai 50 (Rigas arheologija 5O), 1988 m.
  • Rygos senamiestis prieš 100 metų (Rigas vecpilseta pirms 100 gadiem), 1994 m.
  • Rygos lybiai ir jų charakteristika (Rigas llbieši un vinu ipašumzimes), 1998 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas KazakevičiusAndris Caunė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 737 psl.