André Derain

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Andrė Derenas
André Derain 1928.jpg
A. Derenas 1928 metais
Gimė: 1880 m. birželio 10 d.
Šatu, Prancūzija
Mirė: 1954 m. rugsėjo 8 d. (74 metai)
Garšas, Prancūzija
Tautybė: Prancūzas
Veikla: Dailininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: André DerainVikiteka

Andrė Derenas (pranc. Andre Derain, 1880–1954 m.) – XX a. Prancūzijos tapytojas, skulptorius, grafikas ir dizaineris. Vienas iš principinių prancūzų fovizmo dailės srovės atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Andrė Derenas gimė 1880 m. birželio 10 d. Šatu mieste prie Paryžiaus. Jo tėvas buvo pasiturinčiu pyragų kepėju. A. Derenas mokėsi tapybos 1898−1899 m. pas Eugène Carrière Camillo akademijoje, kurioje susitiko A. Matisą. 1900 m. sutiko Morisą Vlaminką, su kuriuo dalijosi studija Šatu. Iki 1904 m. atliko karinę tarnybą. 1905 m. A. Dereno kūriniai eksponuoti Nepriklausomųjų salone Paryžiuje. Jį, kaip ir M. Vlaminką, rėmė meno dileris Ambruazas Volaras, kuris įsigijo daug dailininko kūrinių. 1905 m. vasarą A. Derenas tapė kartu su A. Matisu Koliuro kaime Prancūzijos pietuose, kūrė kontrastuojančių spalvų paveikslus, kuriuose objektai vaizduojami nušviesti ryškios saulės šviesos. Po to dailininkų kūriniai buvo eksponuoti Paryžiaus Rudens salone. Kritikas Louis Vauxcelles panaudojo terminą fauves (laukiniai žvėrys) apibūdindamas grupę tapytojų, tarp kurių Anri Matisas, Andrė Derenas, Morisas de Vlaminkas ir kiti. Grupės tapytojai nuo to laiko žinomi fovistais. 1905 ir 1906 m. A. Derenas lankėsi Londone, nutapė miesto peizažų. 1906 m. Estakoje susitiko su P. Pikasu, susitarė su P. Pikaso meno dileriu Daniel-Henri Kahnweiler. Pagerėjus materialinei padėčiai vedė Alisą, apsigyveno Monmartre.

1907 m. A. Dereno kūryboje pradėjo persipinti P. Sezano dailės ir primityvios nevakarietiškų kultūrų skulptūros bruožų įtakos. 1908 m. jis ir Žoržas Brakas, Raulis Diufi, Othon Friesz keliavo į Prancūzijos pietus. A. Dereno kūryboje P. Sezano įtaka toliau gilėjo. 1910 m. dailininkas sunaikino daug savo neparduotų kūrinių ir pradėjo iš naujo studijuoti peizažo tapybą, kurti kubistinių bruožų turinčius natiurmortus. Jo kūryboje pasirodė gotikinių ir renesanso temų, klasicistinės tapybos bruožų. 1916 m. įvyko A. Dereno pirmoji personalinė paroda Polio Gijomo galerijoje Paryžiuje. Pirmojo pasaulinio karo metu A. Derenas tarnavo kariuomenėje, dalyvavo mūšiuose prie Somos, Verdeno. Po Pirmojo pasaulinio karo A. Dereno kūryba išpopuliarėjo. Po 1920 m. jis sukūrė serijas aktų ir teatro motyvų (Pjero, Arlekinas) paveikslų. Kūrė teatro dekoracijas S. Diagilevo baletams. Šiuo metu A. Dereno kūryba buvo labiau klasicistinė, nei avangardinė. 1921 m. dailininkas lankėsi Italijoje ir buvo giliai paveiktas Aukštojo renesanso dailės. 1928 m. jis buvo apdovanotas Karnegio prizu Pitsburgo tarptautinėje parodoje, jo kūriniai daug eksponuoti užsienyje. Po 1930 m. dailininkas buvo kritikuotas dėl atsimetimo nuo modernizmo, prarado ryšius su buvusiais draugais avangardistais.

Antrojo pasaulinio karo metu jo namas buvo užimtas vokiečių, 1941 m. A. Derenui gimė nesantuokinis sūnus. Jo tuometinė kūryba atitiko fašistinę ideologiją, Ribentropas siūlė nutapyti savo portretą, ko A. Derenas atsisakė. 1941 m. dailininkas, kartu M. Vlaminku ir kitais Prancūzijos menininkais, nacistų kvietimu lankėsi Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įtartas kolaboravimu su okupantais. Po to A. Derenas sukūrė seriją Normandijos peizažų, dekoravo skulptūras, kūrė teatro dekoracijas ir iliustracijas (tarp jų Fransua Rablė, A. Arto ir A. Bretono leidiniams). Šiuo laikotarpiu A. Dereno gyvenimas suprastėjo, jis beveik nebendravo su žmona, nors pora gyveno tame pačiame name (dailininkui gimė antras nesantuokinis vaikas nuo dar kitos meilužės). Dailininkas buvo prastos sveikatos, pradėjo abejoti savo kūryba. Jis išsiskyrė su žmona 1953 m. ir mirė 1954 m. rugsėjo 8 d. po to, kai buvo sutrenktas gatvėje sunkvežimio Paryžiaus Garšo priemiestyje.

Kūrinių galerijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]