Analitinė psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Analitinė psichologija – psichodinaminė asmenybės teorija, žmogaus psichiką ir elgesį aiškinanti pasąmonės veikla.[1] Sąvoka taip pat taikoma apibūdinti gelmių psichologijos, psichoterapijos metodą, kurį pradėjo taikyti šveicarų psichologas Karlas Gustavas Jungas XX a. pradžioje.[2]

Jungo teorijas toliau plėtojo jo studentai ir pasekėjai. Jungo teorijos skyrėsi nuo Froido psichoanalizės teorijų, bet turėjo ir panašumų. K. Jungas praplėtė Z. Froido psichoanalitinį požiūrį, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Pateikė kitokią libido sampratą. Anot jo tai yra gyvenimo energija, galinti pasireikšti įvairiomis formomis. Jis pasiūlė asmenybės tipologiją, išskirdamas du svarbius elementus: intraversija bei ekstraversija.

Jungas psichiką suvokė kaip protą, bet jis taip pat pripažino ir sielos sąvoką. Psichikos struktūroje jis taip pat išryškino sąmonę, asmeninę pasąmonę, kurią sudaro kompleksai, ir kolektyvinę pasąmonę, ir kuri nepriklauso nuo mūsų asmeninio patyrimo. Jis rėmėsi empiriniais įrodymais, sukauptais fenomenologijos metodais, kuriais siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir suprasti joje vykstančius reiškinius. Jungas bandė atskleisti sapnų reikšmę, nusakyti archetipų ir mitologijos prasmę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Analitinė psichologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. (2000) Encyclopedia of psychology, Kazdin, Alan E., Washington, D.C.: American Psychological Association. ISBN 1-55798-650-9.