Alternatyva Vokietijai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Alternatyva Vokietijai
Alternative für Deutschland
Santrumpa„AfD“
LyderisJörg Meuthen, Tino Chrupalla
Įkurta2013 m. vasario 6 d.
BūstinėBerlynas,
Vokietija Vokietija
Jaunimo organizacijaJaunoji Alternatyva Vokietijai
Narių skaičius35 000 [1]
Politinė ideologijaEuroskepticizmas[2][3], Ekonominis liberalizmas, Konservatizmas, Nacionalizmas[4], Populizmas, Tiesioginė demokratija, Antifeminizmas[5]
Partijos spalvosMėlyna, raudona
Vietų skaičius Bundestage
81 / 736
Vietų skaičius Bundesrate
0 / 69
Vietų skaičius žemių parlamentuose
228 / 1884
Vietų skaičius Europos parlamente
9 / 96
Svetainė
Oficiali svetainė
Federacinės žemės pažymėtos žydrai, kuriose „Alternatyva Vokietijai“ atstovauja Vokietijos žemių parlamentuose.

Alternatyva Vokietijai (vok. Alternative für Deutschland, AfD) – dešiniojo politinio sparno, itin konservatyvi, nacionalistinė, euroskeptiška Vokietijos politinė partija, dažnai įvardijama kaip populistinė. Ji susikūrė, kaip reakcija į euro gelbėjimą, 2013 m. vasario 6 d. Berlyne. 2014 m. laimėjo pirmuosius Vokietijos federalinių žemių rinkimus, o nuo 2018 m. atstovauja 16 iš 16 žemių parlamentų. 2017 m. vykusiuose federaliniuose Bundestago rinkimuose partija surinko 12,6 % balsų ir tapo trečia pagal surinktus balsus partija Vokietijoje[6].

Sėkmė rinkimuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Partijos lyderiai iki 2015 m. liepos mėnesio buvo Bernd Lucke (Berndas Liukė), Frauke Petry (Fraukė Petri) ir Konrad Adam (Konradas Adamas). Po keletą mėnesių trukusių vidinių partijos permainų lygiaverčiais partijos lyderiais tapo Frauke Petry (Fraukė Petri) ir Jörg Meuthen (Jorgas Moitenas). Nuo partijos atsiskyręs Bernd Lucke (Berndas Liukė) įkūrė partiją „Pažangos ir veržimosi į priekį aljansas“ (Allianz für Fortschritt und Aufbruch).

2017 m. rugsėjo 24 d. įvyko rinkimai į Vokietijos federalinį parlamentą – Bundestagą, per kuriuos partija pirmą kartą savo ir visos šalies istorijoje jame iškovojo vietų. Pelniusi net 93 mandatus iš 630 esamų, AfD tapo trečia pagal dydį partija Bundestage. Radikaliais pasisakymais garsėjantis AfD sąrašo vedlys Alexander Gauland (Aleksandras Gaulandas) neslėpė džiaugsmo AfD rezultatais, vadino tai didinga diena partijai ir išlaikė savo stilių komentuodamas būsimą darbą Bundestage. Jis pažadėjo spausti kanclerę Angela Merkel, panaudodamas spalvingą dviprasmį žodį, kuris reiškia tiek vaikyti, tiek medžioti. Pasak jo, partija nori „susigrąžinti mūsų šalį ir mūsų tautą“. „Mes pakeisime šią šalį“, – pareiškė jis.

Vokietijos didžiosios politinės partijos ir jų laimėtos vietos Bundestage:

  1. Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU) – Angela Merkel (Angela Merkel) Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) – Horst Seehofer (Horstas Syhoferis) – 246 vietos Bundestage.
  2. Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) – Martin Schulz (Martinas Šulcas) – 153 vietos.
  3. Alternatyva Vokietijai (AfD) – Frauke Petry (Fraukė Petri) ir Jörg Meuthen (Jorgas Moitenas) – 94 vietos.
  4. Laisvoji demokratų partija (FDP) – Christian Lindner (Christianas Lindneris) – 80 vietų.
  5. Kairiųjų partija (Die Linke) – Katja Kipping (Katia Kiping) ir Bernd Riexinger (Berndas Ryksingeris) – 69 vietos.
  6. Aljansas ’90/Žalieji (BÜ/90) – Simone Peter (Simona Peter) ir Cem Özdemir (Kemas Ozdemiris) – 67 vietos.

2017 m. rugsėjo 29 d. Fraukė Petri ir Mario Mieruch pasitraukė iš partijos[7]. Vieninteliu partijos lyderiu liko Jorgas Moitenas. 2017 m. gruodžio 2 d. antruoju partijos lyderiu tapo Aleksandras Gaulandas. 2018 m. gruodžio 17 d. iš partijos pastraukė Uwe Kamann[8][9]. Po jo pasitraukimo Bundestage liko 91 partijos narys.

2019 m. gegužės 26 d. vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose partija surinko 11 % balsų[10][11].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „Home - Alternative für Deutschland“. www.afd.de (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2 February 2019.
  2. ↑ cite book|editor=Tom Lansford|title=Political Handbook of the World 2014|url=https://books.google.com/books?id=FDVzAwAAQBAJ&pg=PA532%7Cyear=2014%7Cpublisher=SAGE Publications|isbn=978-1-4833-3327-4|page=532
  3. ↑ cite book|author1=Kemal Dervis|author2=Jacques Mistral|editor1=Kemal Dervis|editor2=Jacques Mistral|chapter=Overview|title=Europe's Crisis, Europe's Future|url=https://books.google.com/books?id=YKSgAwAAQBAJ&pg=PA13%7Cyear=2014%7Cpublisher=Brookings Institution Press|isbn=978-0-8157-2554-1|page=13
  4. ↑ Arzheimer, Kai (2015 m. kovo mėn.). „The AfD: Finally a Successful Right-Wing Populist Eurosceptic Party for Germany?“. West European Politics. 38: 535–556. doi:10.1080/01402382.2015.1004230.
  5. ↑ Thomas Gesterkamp: Männerpolitik und Antifeminismus. Archyvuota kopija 2016-08-13 iš Wayback Machine projekto. Hans-Böckler-Stiftung, 1/2015.;
    Ulrike Baureithel: Die AfD-Jugend und der Antifeminismus. In: der Freitag, 9. April 2014.;
    Elisabeth Tuider und Martin Dannecker: Das Recht auf Vielfalt: Aufgaben und Herausforderungen sexueller Bildung. Wallstein, Göttingen 2016, ISBN 978-3-8353-1836-6, S. 2011.;
    Alexander Häusler (Hrsg.): Die Alternative für Deutschland: Programmatik, Entwicklung und politische Verortung. Springer VS, Wiesbaden 2016, ISBN 978-3-658-10637-9, S. 205 f.
  6. ↑ bundeswahlleiter.de
  7. ↑ Frauke Petry vollzieht Austritt aus der AfD. Die Welt vom vom 29. September 2017
  8. ↑ https://www.sueddeutsche.de/news/panorama/justiz-afd-will-landeschefin-sayn-wittgenstein-rauswerfen-dpa.urn-newsml-dpa-com-20090101-181217-99-258870 Archyvuota kopija 2018-12-18 iš Wayback Machine projekto. AfD will Landeschefin Sayn-Wittgenstein rauswerfen werk Süddeutsche Zeitung datum 2018-12-17
  9. ↑ Aachener Bundestagsabgeordneter Uwe Kamann verlässt die AfD. In: Aachener Nachrichten. 17. Dezember 2018, abgerufen am 1. Januar 2019.
  10. ↑ Christoph Sydow: Wie die Grünen auf Platz zwei geklettert sind. Spiegel online, 26. Mai 2019; abgerufen am 27. Mai 2019.
  11. ↑ Bundeswahlleiter: Ergebnisse der Europawahl 2019

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Alternatyva_Vokietijai&oldid=6731038"