Alfonsas Laurinavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Alfonsas Laurinavičius
Gimė: 1947 m. kovo 15 d. (71 metai)
Anužiai, Endriejavo valsčius
Sutuoktinis(-ė): Regina Laurinavičienė
Veikla: teisininkas, istorikas
Organizacijos: Mykolo Romerio universitetas
Pareigos: profesorius
Išsilavinimas: socialinių mokslų daktaras
Alma mater: Vilniaus pedagoginis institutas

Alfonsas Laurinavičius (g. 1947 m. kovo 15 d. Anužiuose, Endriejavo valsčius) – Lietuvos teisės mokslininkas, istorikas, socialinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1973 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakultetą. 2006 m. socialinių mokslų daktaras.

19781981 m. Vėliučionių spec. proftechnikos mokyklos direktorius. 19811990 m. Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos valdybos vyr. inspektorius, dėstė Vidaus reikalų ministerijos mokymo centre. Nuo 1990 m. Lietuvos policijos akademijos (19972000 m. Lietuvos teisės akademija, 20002004 m. Lietuvos teisės universitetas, nuo 2004 m. Mykolo Romerio universitetas) darbuotojas, nuo 1992 m. dėstytojas, nuo 2002 m. Muitinės veiklos katedros vedėjas; nuo 2008 m. profesorius.

Turi dvi anūkes, Gabrielę Laurinavičiūtę ir Kotryną Krupauskaitę.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinės veiklos sritys: administracinė teisė, vadyba ir administravimas, etika, intelektinės nuosavybės apsauga tarptautinio prekyboje.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bendruomenės ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas, 2000 m.
  • Policijos administravimas užtikrinant visuomenės saugumą, 2000 m.
  • Bendruomenės teisėtvarka, 2001 m.
  • Žmogaus teisės ir policijos veikla, 2002 m.
  • Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas, 2003 m.
  • Administravimo pareigūnų etika. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, 2001 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Alfonsas Laurinavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 779 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]