Aleatorika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Aleatorika - (lot. alea 'kauliukas') - muzikos medžiagos tvarkymo būdas, paremtas atsitiktinumu. Vienas pirmųjų terminą penktajame dešimtmetyje panaudojo Werner Meyer-Eppler. Tai nėra įprasta muzikinė technika, o labiau muzikinės medžiagos tvarkymo būdas.

Aleatorinis komponavimas leidžia geriau valdyti iš anksto numatytą kūrinio visumą, smulkmenas paliekant atsitiktinumui. Atsitiktinumu pagrįsta muzikos medžiaga tarsi turėtų būti be savybių, tačiau atsitiktinės sekos turi savus dėsnius, pabrėžiančius pusiausvyrą: kuo daugiau atsitiktinių elementų, tuo ryškesni jų pasikartojimai, išsikristalizuojantys į įsimenamus ir atpažįstamus darinius. Aleatorinė muzika turi sąsajų su abstrakčiuoju ekspresionizmu dailėje.

Aleatorika ankstesnėse epochose[taisyti | redaguoti kodą]

Atsitiktinumas muzikoje egzistavo visais laikais. Tai improvizacijos liaudies muzikoje, kadencijos instrumentiniuose koncertuose. Mocartas buvo sukūręs muzikos kūrimo sistemą pagal lošimo kauliukų rodomus skaičius. Iki XX a. europietiškoje muzikos kultūroje atsitiktinumas gyvavo improvizacijose.

Aleatorika XX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis kompozitorius, naudojęs aleatorikos principus - Charles Ives. Atsitiktinių procesų daug John Cage muzikoje. Kūrinyje dvylikai radijo imtuvų „Įsivaizduojamas kraštovaizdis Nr.4“ (1951) atsitiktinumas nulemia galutinį garsinį efektą. Kompozitorius tik nurodo kaip reguliuoti imtuvus, o skambesys priklauso nuo garsų skambančių eteryje. Pierre Boulez III sonatoje fortepijonui (1957) atlikėjas laisvai pasirenka dalių tvarką. Kūrinių, paremtų atsitiktinumu, yra parašę Iannis Xenakis, Karlheinz Stockhausen, Witold Lutoslawski, Luciano Berio.

Evoliucija[taisyti | redaguoti kodą]

Aleatorinis kūrybos metodas labai susijęs su kiek vėliau atsiradusia algoritmine muzika ir generatyviuoju menu.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]