Albina Norkutė-Kairienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
A. Norkutė Tauragės krašto muziejuje
Albina Norkutė su savo broliu Albertu Norkumi
Albina Norkutė prie moterų lagerio gyvenamųjų pastatų, Irkutsko sr., Taišeto raj., apie 1955 m.
Albina Norkutė pirma iš dešinės

Albina Norkutė-Kairienė (gim. 1929 m. birželio 15 d.) – partizanė-ryšininkė, politinė tremtinė ištremta į lagerį Sibire ir ten kalėjusi 7,5 metų. [1] A. Norkutė buvo Kęstučio apygardos partizanė, į rezistencinę veiklą įsijungė dar būdama 15 metų kartu su savo broliais Anzelmu, Albertu ir su seserimis Eugenija, Ona ir Aldona. A. Norkutės slapyvardis buvo - Ramunė. [2]

Albina Norkutė gimė ir augo Ožnugario kaime Batakių valsčiuje, Tauragės apskrityje kartu su keturiomis seserimis ir keturiais broliais. A. Norkutės brolis Alfonsas dirbo policijoje, tad bolševikams pradėjus persekioti, visa šeima turėjo slaptytis. Mokytojų, ūkininkų ir kitų gyventojų trėmimai palietė ir Norkų šeimą - 1944 metais A. Norkutė su trimis sesėmis ir dviem broliais prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų. Nors dar buvo paauglė, bet padėjo partizanams palaikyti ryšius, pranešinėjo apie rusų kariuomenės padalinių judėjimą, apsistojimo vietas. Taip pat ji teikė pagalbą perduodama medikamentus, pirmosios pagalbos reikmenis. Šiuos reikmenis gaudavo iš Batakių kaimo vaistininko. Kaip teigia pati Albina Norkutė: "Buvome jaunos ir drąsios. Matydamos kaip mūsų sesės ir broliai, kaimynai rizikuoja savo gyvybėmis, nebijojome mirti ir mes." [3]

Albina Norkutė dirbo Rolando ir Vytenio būriuose. Veikla buvo pavojinga, ypatingai ilgiau užsibuvus vienoje vietoje - 1949 m. A. Norkutė buvo suimta. Ji buvo atvežta į Batakių "stribyną". Buvo pradėti žiaurūs tardymai ir kankinimai. Partizanai nusprendė Albiną Norkutę išvaduoti - Albertas Norkus, Stasys Plienaitis ir Vladas Pečkauskas ištempėją pro langą. [4] [5] [6] Po to A. Norkutė slapstėsi pas Eleną Norkienę, bet po gegužės mėnesį įvykusio patikrinimo, turėjo bėgti. Besislapstant pas pusseserę 1949 m. rusų būrys ją rado ir atpažino pagal apgamą, nors ji ir turėjo kelis skirtingus pasus. A. Norkutė buvo areštuota ir nuvežta į Skaudvilę, kur buvo tardoma po penkias valandas mušant guminėmis lazdomis iki sąmonės netekimo. Po kankinimų ji būdavo kalinama karceryje po aštuonias dienas. Kankinimai tęsėsi nuo 1949 kovo iki birželio. Po to ji buvo išvežta į Šilutės kalėjimą ir be jos žinios nuteista 10 metų kalėti. Albina Norkutė buvo ištremta į Taišeto lagerius, kur 7,5 metų dirbo miško darbus.[3]

Gyvenimas lageryje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Albina Norkutė buvo apgyvendinta nebaigtos statybos barake - be šviesos ir vandens, sienos tinkuotos arklių mėšlo ir molio mase. Barake buvo daug lietuvaičių, ukrainiečių, žydaičių, vokiečių, rusių, totorių, japonių. Lagerio gyventojos buvo maitinamos skurdžiai - duonos gabalėliu ir silke. Kirtimai miške buvo pavojingi, griūvantys medžiai užmušė daug politinių kalinių. Kalinės dirbdavo po 13 valandų, kai žiemą šaldavo iki 50 laipsnių šalčio, o vasarą iki 40 laipsnių šilumos. Barakuose gyvendavo 300-500 žmonių. Per metus leisdavo parašyti tik vieną laišką. Režimas buvo sušvelnintas po Stalino mirties.[3]

Grįžimas į Lietuvą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. vasarą Albina Norkutė grįžo į Lietuvą, į Varlaukį. Sukūrė šeimą su Antanu Kairiu, susilaukė 3 vaikų - Virginijaus Kairio, Jolitos Kluonaitienės ir Aušros Kmitienės. Turi septynis anūkus: Gabrielė ir Modesta Kairytės, Kornelija, Justinas, Karolis Kluonaičiai, Sandra ir Dainius Kmitaičiai. Vėliau Albina su šeima persikėlė gyventi į Kauną. A. Norkutė aktyviai veikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje, puoselėjo partizanų atminimą Tauragės krašte prisidėdama prie paminklų statybos. [7] 2001 ji buvo apdovanota Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. [8] Jos parsivežti mediniai įrankiai eksponuojami 9-ame forte Kaune. Natalijos Gudonytės, buvusios Taišeto griežtojo režimo politinės kalinės, knygoje „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias. Prisiminimai“ A.Norkutė-Kairienė sako: „Ir jaunystėje partizanaudama, ir vėliau slapstydamasis, ir dar vėliau Sibiro gulaguose nesigailėjau, kad pasirinkau tokį erškėčiuotą kelią. Jeigu kas grąžintų praeitį, pasirinkčiau tą patį kelią“ [9].

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kauno IX forto muziejaus informacija
  2. [http://kryzkalnispartizanai.lt/apie-mus/ TĖVYNĖS PARTIZANŲ LAISVĖS KOVOS ĮAMŽINIMO SĄJUNGA
  3. 3,0 3,1 3,2 [Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvinė medžiaga]
  4. Vytenis Almonaitis. Lietuvos laisvės kovų paminklai. Tauragės kraštas
  5. Tauragės žinios
  6. LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 13 T. 1995 m.http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-13-t-1995-m/3508-laisves-kovu-archyvas-13-t-1995-m-turinys-metrika
  7. Tauragės žinios
  8. APDOVANOTŲ ASMENŲ DUOMENŲ BAZĖhttp://grybauskaite1.lrp.lt/lt/prezidento_veikla/apdovanojimai/apdovanojimai_256.html
  9. XXI amžius Tėvynės šviesulių golgotos į Laimės žiburį http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/08/01/liter_01.html