Vytenis Almonaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vytenis Almonaitis
Gimė 1963 m. balandžio 13 d. (61 metai)
Kaunas
Sutuoktinis (-ė) Junona Almonaitienė
Veikla istorikas, leidėjas
Organizacijos Vytauto Didžiojo universitetas
Pareigos dėstytojas
Alma mater Vilniaus universitetas
Žinomas (-a) už mokslo taikomosios ir kraštotyros knygos

Vytenis Almonaitis (1963 m. balandžio 13 d. Kaune) – lietuvių istorikas, leidėjas, žygeivis, humanitarinių mokslų daktaras. Mokslinių tyrinėjimų sritys: Lietuvos valstybės istorija XIV-XV a. a., Lietuvos istorinė geografija XIII-XVI a., Vokiečių ordino pilys Lietuvoje.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1981 m. aukso medaliu baigė Kauno 12-ąją vidurinę mokyklą. 19811983 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 19821991 m. buvo Kauno švietimo įstaigų pedagogas. 1983-1989 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete. 1990 m. pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. 1997 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją tema „Žemaitijos politinė ir visuomeninė padėtis XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje“ (vadovas – prof. Edvardas Gudavičius).[2]

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros darbuotojas, nuo 2001 m. docentas. Dėstomi dalykai: Prūsijos istorinis likimas, Pagalbiniai istorijos mokslai, Istorijos paminklų tyrimo metodika, Paminklotyrinė praktika, Istorijos paminklų pažinimas ir panauda, Archeologijos paveldas ir turizmas.[3] Parašė Lietuvos istorijos mokslinių veikalų, straipsnių.

Studijų metais pradėjo dalyvauti žygeivių veikloje. 19881990 m. buvo Sąjūdžio dalyvis. 2001 m. įkūrė ir vadovavo knygų leidyklai „Keliautojo žinynas“.[4] Parengė ir išleido kelionių po Lietuvą vadovų, mokslo taikomojo ir kraštotyrinio pobūdžio knygų (kai kurias su J. Almonaitiene), nustatė keliasdešimties Vakarų Lietuvos vietovių pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose datas.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalinė bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monografijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais – Kaunas, 1998. 206 psl.
  • Vakarų Lietuva XIII–XV amžiuje– Kaunas, 2013. 256 psl.

Mokslo taikomieji ir kraštotyros leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ką šniokščia Jūros rėvos (1994)
  • Šiaurės Skalva (2003, 2015)
  • Karšuva (2 dalys 2004-2006)
  • Vėl šniokščia rėvos (7 dalys, 2010–2012)
  • Kauno senamiestis (2012, 2015)
  • Pietų Medininkai (2013, 2018)
  • Šiaurės Karšuva (2014)
  • Pietų Ceklis (2017)
  • Pietų Karšuva (2017)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]