Alba (drabužis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dvasininko alba
Apie Italijos miestą skaitykite: čia.

Alba (lot. alba – balta) – Katalikų bažnyčios dvasininkų ir patarnautojų liturginis ilgas, platus, baltas, dažniausiai lininis, juosiamas virvute su kutais arba juosta, rūbas. Balta albos spalva simbolizuoja sielos tyrumą, o jos ilgis – ištvermę ir gerus darbus. Alba vilkima po arnotu. Tuo atveju, jei alba ne visiškai uždengia paprastus drabužius ties kaklu, prieš ją velkantis užsirišama antpetė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji albas nešiojo senovės graikai ir romėnai. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių alba tapo bažnytiniu drabužiu. Jau V a. naudota liturgijos metu. Nuo X a. albų apačia ir ilgų rankovių galai puošti liturginėmis spalvomis ir ornamentais, antsiuvais, o nuo XVII a. ir nėriniais. Nuo 1969 m. albos siuvamos tik iš baltos lygios medžiagos, be siuvinių, rekomenduojama juostelėmis ar liturginių simbolių ornamentais puošti albos apačią.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Alba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 276 psl.