Aghorai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aghoras
Aghorų tantrikė
Aghorų sadhus

Aghorai (skr. अघोर पंथ = Aghora pantha – „bebaimių kelias“) – hinduizmo atšaka, kuriai priklauso šaivų asketai (sadhūs), praktikuojantys neortodoksines, tradicinei hindų moralei priešingas praktikas. Aghorai yra Šivos apraiškos Bhairavos garbintojai, besitikintys pasiekti išsilaisvinimą (mokšą) per kraštutinio nedualizmo išpažinimą, t. y., pripažįstant, kad bet kokios priešybės yra apgaulė. Aghorai nepripažįsta tradicinės hindų ortopraksijos ir atlieka, ortodoksinio hinduizmo požiūriu, tamsybines (tamas) praktikas.[1]

Aghorų sadhūs, siekdami praktiškai įgyvendinti nedualizmą, atlieka praktikas, susijusias su įprastų tabu ir draudimų laužymu: jie įsikuria mirusiųjų deginimo vietose (śmaśān), kuriose, kaip tikima, pilna šmėklų (pišačų), tepasi kūną velionių pelenais, iš mirusiųjų kaukolių gaminasi gėrimo indus (kapalas), puošiasi kaulais, vartoja svaiginančias medžiagas (alkoholį, hašišą ir kt.), nepaiso padorios kalbos, mandagumo tradicijų, vaikšto nuogi ir panašiai; kartais netgi praktikuoja kanibalizmą.[2] Pasak aghorų, visa tvarinija yra tobulasis Šiva, todėl atmesti kurį nors pasaulio atžvilgį tolygu atmesti visos pasaulio šventybės raišką ir Viešpaties tobulumą. Tikima, kad kiekvieno siela yra Šiva, tačiau dieviškumui atsiskleisti trukdo „aštuoni didieji pančiai“ (aṣṭamahāpāśa) – malonumai, pyktis, gobšumas, baimė, neapykanta, prieraišumas ir kt. Tokiomis drastiškomis praktikomis siekiama įveikti šiuos pančius, peržengti mirties baimę ir pasiekti sadašivos (sadāśiva „praamžiškojo Šivos“) būvą bei mokšą. Be Šivos Bhairavos aghorų teologijoje svarbūs ir kiti Šivos atspindžiai – Mahakala, Avadhutis, Vyrabhadra, jogos globėjas Datatrėja, taip pat Deivės apraiškos – ypač Tara, taip pat Dhūmavatė, Bagalamukhė, Bhairavė.

Aghorų praktikai negausiomis bendruomenėmis paplitę visoje Pietų Azijoje, paprastai laikosi slaptai. Vietos gyventojai gerbia aghorus, nes laiko, kad jie turi stebuklingų, gydomųjų galių, yra pasiekę didelį asketinį įkarštį (tapasą). Taip pat labai bijomasi užrūstinti aghorus ir būti jų prakeiktiems.[3] Svarbiausi aghorų piligriminiai (jatra) traukos centrai yra Varanasyje, Hingladže (Baludžistanas), taip pat šaktizmo piligriminių centrų laidojimo vietos.

Aghorų mokymo kilmė neaiški – jie galimai išsivystė viduramžiais iš Kašmyro šaivų kapalikų bei vidurio Indijos kalamukhų. Visgi savo gurumi aghorai laiko XVII a. gyvenusį Babą Kynaramą.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. John Bowker, John Westerdale Bowker, The Meanings of Death, p. 164, Cambridge University Press
  2. Indian doc focuses on Hindu cannibal sect
  3. Агхора – тёмная сторона Бога
  4. Parry, Jonathan P. (1994). Death in Banaras. Cambridge University Press.