Achmadas Šachas Masudas
| Achmadas Šachas Masudas | |
|---|---|
| |
| Achmedo Masudo portretas | |
| Gimė | 1953 m. rugsėjo 2 d. Bazarakas |
| Mirė | 2001 m. rugsėjo 9 d. (48 metai) Tacharas |
| Tautybė | tadžikas |
| Veikla | mudžahedas |
| Pareigos | Afganistano gynybos ministras 1992–1996 m. |
Achmadas Šachas Masudas (1953 m. rugsėjo 2 d. – 2001 m. rugsėjo 9 d.) – Afganistano karinis ir politinis veikėjas. Pasipriešinimo sovietų invazijai ir Talibanui lyderis.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Achmadas Šachas Masudas gimė 1953 m. Bazarake Pandžširo provincijoje netoli Kabulo. Jis buvo tadžikų tautybės. Jaunystėje mokėsi inžinerijos Kabule. Po 1973 m. perversmo jis metė mokslus įsitraukęs į islamistų jaunimo organizaciją, kuriai vadovavo Burnahudinas Rabanis. Jis 1975 m. organizavo maištą Pandžšire prieš Muhamedo Daudo vyriausybę, kurį vyriausybiniai kariai lengvai sutriuškino. Po to Achmadas Masudas pasitraukė į Pakistaną, kur buvo apmokytas afganų išeivių ekstremistų stovyklose. 1978 m. jis vėl dalyvavo maište Afganistane, šį kartą prieš valdžią užgrobusius komunistus. Pralaimėjęs šį maištą jis pasirinko partizaninio karo taktiką, studijavo Mao Dzeduno ir Če Gevaros raštus. Tuo metu TSRS buvo pradėjusi siųsti savo pajėgas į Afganistaną komunistinės vyriausybės paramai. Achmadas Masudas su sukilėliais sėkmingai atrėmė ne vieną sovietų ir jų Afganistano pagalbininkų ataką Pandžširo slėnyje, buvo pramintas „Pandžširo liūtu“. Jo autoritetas tarp mudžahedų išaugo, partizaninio karo taktiką perėmė kitos sukilėlių grupuotės.
Iki 1985 m. A. Masudas kariavo beveik be paramos. Dėl jo pažiūrų JAV laikė jį islamistų ekstremistu, Pakistano remiamiems puštūnams neįtiko jo tadžikų kilmė, jo nemėgo kitas įtakingas, Pakistano remiamas mudžahedų vadas G. Hekmatijaras, kuriam taip pat tarnavo Osamos bin Ladeno finansuojami arabų savanoriai mudžahedai. Pradėjus išvesti sovietų kariuomenę šie prieštaravimai pasireiškė tarp mudžahedų. 1989 m. A. Masudas pateko į pasalą, kurią surengė G. Hekmatijaro vadovaujami mudžahedai. A. Masudas neteko kelių savo vyrų, bet išsigelbėjo sveikas. Po sovietų pasitraukimo Afganistane toliau tęsėsi karas su likusia komunistine vyriausybe. 1992 m. A. Masudo pajėgos užėmė Kabulą. Buvo susitarta dėl mudžahedų vyriausybės, B. Rabanis paskelbtas prezidentu, A. Masudas − gynybos ministru. Dviem tadžikams tapus valstybės, kurioje tadžikai buvo mažuma ir beveik niekuomet nebuvo valdžioje, įtakingiausiais asmenimis kilo puštūnų nepasitenkinimas. A. Masudas turėjo numalšinti kelis kilusius maištus ir ypač su atvirai karą pradėjusio G. Hekmatijaro šalininkais.
1995 m. Afganistano pietuose kilo Talibano judėjimas, deklaravęs islamo tvarkos atgaivinimą šalyje. Į jį daugiausiai įsitraukė Pakistane pasiruošę afganų pabėgėliai, buvę komunistai. A. Masudo pajėgos nesugebėjo jų sustabdyti, Talibaną parėmė „Al Kaeda“. 1996 m. Talibano pajėgos užėmė Kabulą. Vėliau A. Masudas vadovavo afganų pasipriešinimui, tačiau jam nedaug tesisekė. Jis vadovavo nedidelėse teritorijose įsitvirtinusiam Šiaurės Aljansui Afganistano šiaurės rytų kalnuose. Talibanas sėkmingai išnaudojo tautinius prieštaravimus A. Masudo nenaudai. Jo Šiaurės Aljanse daugiausiai dalyvavo tadžikai, uzbekai, hazarai ir tik nedaugelis puštūnų, kurių buvo dauguma Afganistane. 2001 m. rugsėjo 9 d. jis žuvo po dviejų savižudžių, apsimetusių žurnalistais, susisprogdinimo. Manoma, kad savižudžiai buvo pasiųsti iš „Al Kaedos“. Iškelta versija, kad neatsitiktinai tai įvyko prieš rugsėjo 11 d. teroristinius aktus JAV, nes Osama bin Ladenas tikriausiai norėjo pašalinti vienintelį likusį vidaus pasipriešinimo lyderį JAV intervencijos atveju. Po Talibano valdžios nuvertimo Afganistano prezidentas H. Karzajus paskelbė A. Masudą nacionaliniu didvyriu, o jo mirties rugsėjo 9 d. − „Masudo diena“. Palaidotas kalvoje netoli Bazarako virš Pandžširo slėnio.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Alexander Mikaberidze. Conflict and Conquest in the Islamic World, 2011, t. I, p. 48-49
- Enciklopedija Britannica