Ačintjabhedabheda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ačintjabhedabheda (skr. अचिन्त्यभेदाभेद = IAST: acintyabhedābheda – nesuvokiamas tapatumas/netapatumas) – viduramžių Indijos mistiko Čaitanjos mokymu pagrįsta sistema, išplėtota gosvamio Džyvos ir filosofo vaišnavo Baladevos Vidjabhušanos.

Ačintjabhedabhedoje sielos ir Brahmano santykis nusakomas kaip galios ir galios savininko tapatumas/netapatumas. Mokymas skiria tris Dievo galias: vidinę – Dievą, išorinę – pasaulį, tarpinę – laisvų individualių sielų, besirenkančių tarp pirmų dviejų. Ačintjabhedabhedos soteriologija grindžiama ekstaziška meile ir atsidavimu (bhaktis).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Ačintjabhedabheda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001