Pereiti prie turinio

Ačintjabhedabheda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ačintjabhedabheda (skr. अचिन्त्यभेदाभेद = IAST: acintyabhedābheda – nesuvokiamas 'tapatumas / netapatumas') – viduramžių Indijos mistiko Čaitanjos mokymu pagrįsta sistema, išrutuliota gosvamio Džyvos ir Baladevos Vidjabhušanos, filosofo vaišnavo.

Ačintjabhedabhedoje sielos ir Brahmano santykis apibūdinamas kaip galios ir galios turėtojo tapatumas / netapatumas. Dievo galios esančios trejopos: vidinė – Dievas, išorinė – pasaulis, tarpinė – laisvų individualių sielų, besirenkančių tarp pirmų dviejų. Ačintjabhedabhedos soteriologijos pagrindas – ekstaziška meilė ir atsidavimas (bhaktis).[1]

  1. Kazimieras Seibutis. Ačintjabhedabheda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001