Tinklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Žvejybinis tinklas)
Jump to navigation Jump to search
Tinklas

Tinklas – žvejybinis įnagis, sudarytas iš tankiai persipynusių audinio gijų. Tinklas laisvai praleidžia vandenį, bet sulaiko žuvis. Paprastai tinklai audžiami iš vilnos, šilko, įvairių pluoštinių augalų pluošto (virvės, siūlai), nors dabar dažnai gaminami sintetiniai (žvejybiniai valai), aplinkai labai kenksmingi tinklai iš nailono ir kitų poliamidų.

Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra daugybė tinklų rūšių:

  • Dugninis tinklas – didelis kūgiškas tinklas, žvejybinio tralerio velkamas dugnu. Jis susemia visas priedugnio žuvis, tačiau smarkiai kenkia dugno ekosistemai.
  • Metamas tinklas – smulkiai žvejybai naudojamas palyginti nedidelis apskritas tinklas. Žvejas meta tinklą vandenin, ir šis, skęsdamas, pagauna tame plote buvusias žuvis.
  • Plūdurinis tinklas – daugiausiai priekrantėse naudojamas laisvai judantis tinklas, vandens paviršiuje palaikomas plūdurų.
  • Įtvirtintas tinklas – skersai vandens telkinio sutvirtintas nuolatinis tinklas, naudojamas ten, kur ženklios potvynio ir atoslūgio bangos.
  • Žiauninis tinklas – permatomas tankus kibus tinklas, prie kurio žuvys prikimba žiaunomis, pelekais ir nebegali ištrūkti.
  • Semtuvas – nedidelis ant koto tvirtinamas tinklas. Juo pritraukiamas meškere pagautas laimikis arba medžiojamos vandens paviršiuje matomos žuvys.
  • Kiniškas (pakeliamas) tinklas – prie laivo arba karties pakrantėje tvirtinamas platus tinklas. Jis nuleidžiamas į vandenį ir po kurio laiko staiga pakeliamas.
  • Užtvarinis tinklas – tinklas, kurio viršutinę dalį laiko plūdurai, o apatinę – svarmenys. Gali būti naudojamas žvejybiniuose traleriuose arba rankiniu būdu upėse.
  • Bučius – tinklas su viena arba dviem angomis ir susiaurėjimais. Žuvis įplaukia, bet išplaukti nebegali.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tinklai žvejybai naudojami nuo akmens amžiaus. Seniausio tinklo, datuojamo 8300 m. pr. m. e., liekanos rastos Karelijoje (dab. Kamenogorske). V–I tūkstm. pr. m. e. Altos uolų raižiniuose (Norvegija) irgi yra tinklus primenančių piešinių. Indėnai, gyvenę prie Kolumbijos upės, gamino tinklus iš eglių šaknų pluošto ir rišo prie jų svarmenis, o vietoj plūdurų naudojo kėnių pagaliukus. Maoriai gamindavo didžiulius užtvarinius tinklus ir juos leisdavo iš valčių. Tinklus jie pynė iš žolės, akmenis naudojo svarmenims, o plūdurus darė iš lengvos medienos ar vaisių. Egiptiečių mene tinklai vaizduojami nuo III tūkstm. pr. m. e. Tinklai minimi graikų literatūroje, vaizduojami romėnų mene.

Pavojus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į krantą išmesti tinklai ir plūdurai (Midvėjaus atolas)

Dideli žvejybiniai tinklai, ypač pagaminti iš sintetinio žvejybinio valo, yra labai pavojingi aplinkai. Visų pirma, į tokius tinklus įkliūna daug žuvų, kurios nėra žvejybinis laimikis, taip pat į juos patenka ir vėžliai, rykliai, krabai ir kt. jūros gyvūnija. Jie išmetami atgal į jūrą, bet dažnai būna sužaloti. Ypač pavojingi pasimetę tinklai, kurie pražudo vėžlius, delfinus, ryklius, jūrinius paukščius, į tokius tinklus kartais įsipainioja ir nardytojai (todėl dažnai sus savimi turi specialų peiliuką). Iš sintetinio pluošto pagaminti tokie tinklai beveik neyra, priešingai, nei organiniai tinklai. Jūrų užterštumą didina ir prie tinklų naudojami plastikiniai plūdurai, svarmenys.