Žurnalistų teisės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Žurnalistų teisės – norminiais teisės aktais (Konstitucija, įstatymais) įtvirtinamos žurnalistų teisės ir laisvės, subjektinės galimybės veikti žurnalistikos srityje.

Pagrindinės teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje yra išskiriamos 4 pagrindinės žurnalistų teisės (pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, toliau - LR VIĮ)[1]:

  • teisė rinkti informaciją ir ją skelbti;
  • teisė neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas;
  • teisė fiksuoti informaciją su įvairių techninių priemonių pagalba;
  • teisė publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai.

Teisė rinkti ir skleisti informaciją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žurnalisto darbas yra tiesiogiai susijęs su viena iš pagrindinių kiekvieno asmens teisių, t. y. teise turėti įsitikinimus ir juos reikšti, arba informacijos laisve. Saviraiškos laisvė apima ne tik laisvę laikytis savo nuomonės, bet ir teisę įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka rinkti, gauti ir skleisti informaciją. Teisė rinkti ir skleisti informaciją apima keturias savarankiškas šios teisės sudedamąsias dalis:

  • teisę rinkti informaciją ir ją skelbti;
  • teisę neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas;
  • teisę fiksuoti informaciją su įvairių techninių priemonių pagalba (užrašų, vaizdo ir garso technikos priemonėmis ir kt.), išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada tokią informaciją rinkti draudžiama;
  • teisę publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai.

Teisė operatyviai gauti informaciją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų taip pat turi ne tik žurnalistai, bet ir kiekvienas asmuo, tačiau Lietuvoje yra įtvirtinta žurnalisto, kaip ypatingo teisės subjekto, teisė gauti informaciją operatyviai (LR VIĮ 6 str. 4 d.). Informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) platintojams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis – ne vėliau kaip per savaitę.

Nurodytoms institucijoms atsisakius teikti informaciją viešosios informacijos rengėjui, jos privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu informuoti rengėją apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis. Taigi galima teigti, jog minėtos teisės yra ypatingos žurnalistų teisės reikalauti informacijos greičiau, nei ji teikiama kitiems asmenims (LR VIĮ 6 str. 5 d.).

Kitos žurnalisto teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie žurnalisto, kaip ypatingo teisės subjekto, teisių ir laisvių priskirtinos: redagavimo laisvė; teisė neatskleisti informacijos šaltinio, akreditavimo teisė ir teisė gauti informaciją greičiau už kitus asmenis.

Redagavimo laisvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Redagavimo laisvė apima draudimą daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savininkui ar žurnalistui, verčiant juos tendencingai pateikti informaciją visuomenės informavimo priemonėse, taip pat žurnalisto teisę atsisakyti atlikti viešosios informacijos rengėjo, savininko ar jų paskirto atsakingo asmens pavedimą, susijusį su viešosios informacijos rengimu ir (ar) platinimu, jeigu pavedimas verčia jį pažeisti įstatymus ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Esant tokiems atvejams, žurnalistas gali kreiptis pagalbos į žurnalistų ir leidėjų savireguliacijos institucijas.

Akreditavimo teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akreditavimas – tai žurnalisto įgaliojimas būti atstovu užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos, užsienio reikalų ministerijos. Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas turi teisę akredituoti savo žurnalistus prie valstybės institucijų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, taip pat kitų institucijų šalių susitarimu (LR VIĮ 12 str. 1 d.).

Akredituoto žurnalisto teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akredituotas žurnalistas gali laisvai įeiti į jį akreditavusią instituciją, stebėti tos institucijos posėdžius, pasitarimus bei kitus renginius, gauti stenogramas, protokolus ir kitus dokumentus šalių susitarime aptartomis sąlygomis. Akredituotiems žurnalistams reguliariai rengiamos spaudos konferencijos, organizuojami pokalbiai, susitikimai su oficialiais asmenimis bei specialistais, išvykos į įvairius objektus. Jie dalyvauja įvairiuose oficialiuose vizituose ir pan. LR užsienio reikalų ministerijos akredituoti kitų valstybių žurnalistai turi vienodas su Lietuvos žurnalistais teises rinkti ir skelbti informaciją.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Meškauskaitė Liudvika. Žiniasklaidos teisė: Visuomenės informavimo teisė: teoriniai ir praktiniai aspektai. Lietuvos teisės universitetas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004. 319 p.
  • Žurnalistikos enciklopedija. Pradai. Vilnius, 1997. P. 16.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. LR visuomenės informavimo įstatymas (redakcija aktuali nuo 2009-07-28)