Žiužiakojai
Amblypygi | ||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|
(Damon diadema) | ||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||
|
Žiužiakojai arba frinos (Amblypygi) – nedidelis bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei. Vardas Amblypygi kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „bukas galas“. Taip jie pavadinti dėl to, kad neturi uodegos. Užsienyje dar vadinami beuodegiais botaginiais skorpionais arba botaginiais vorais (angl. tailless whip scorpions, vok. Geißelspinnen).
Žinomos 136 rūšys. Fosilijos randamos nuo karbono periodo.
Sandara
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Frinos išauga nuo 5 iki 40 mm. Kūnas platus ir plokščias. Galvakrūtinė platesnė už pilvelį. Priekyje išsidėsčiusios dvi vidurinės akys, iš šonų 2 grupės po 3 akis. Pilvelis susideda iš 12 segmentų be uodeginės ataugos. Cheliceros trumpos, paprastai su smailiais galiukais, o pedipalpai ilgi, su nagais arba žnyplėmis. Kojos plonos, bet labai ilgos (ypač priekinės), išauga iki 25 cm ir gali kelis kartus viršyti kūno ilgį. Priekinė kojų pora virto jutiminiais organais, likusios poros skirtos vaikščioti. Kai kurių rūšių kojos turi specialius siurbtukus, kurie leidžia vaikščioti ant nugludintų vertikalių paviršių. Žiužiakojai turi daug panašumų su vorais, tačiau jie neturi nei voratinklinių, nei nuodų liaukų, todėl žmogui nėra pavojingi.
Elgesys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žiužiakojai – naktiniai plėšrūnai. Jie dažnai juda šonu, viena priekinė koja tuo metu analizuoja paviršių judėjimo kryptimi, o kita – likusią aplinką. Auka sugaunama pedipalpais ir padalijama į gabalus cheliceromis bei pačiais pedipalpais. Minta vabzdžiais, įskaitant termitus. Frinos taip pat mėgsta gerti vandenį. Papuolę į ryškią šviesą, jie apmiršta, tačiau paliesti greitai pabėga.
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Piršimosi ritualas skirtas tam, kad patinas savo pedipalpais nuvestų patelę virš jo padėto spermatoforo. Patelė surenka spermatoforą pro lytinę angą, esančią pilvelio apačioje. Ji padeda iki 60 apvaisintų kiaušinių, saugomų specialiame maišelyje, kurį nešioja po pilveliu. Išsiritę jaunikliai užsiropščia ant motinos nugaros ir ten išbūna iki pirmo nėrimosi. Jei nukrinta anksčiau, tai būna suvalgomi. Subręsta po trijų gyvenimo metų.
Geografinis paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žiužiakojai dažniausiai sutinkami viso pasaulio tropinėse ir subtropinėse klimato zonose, tačiau randami ir kitose pasaulio vietose. Jie mėgsta drėgmę ir tamsą, todėl paprastai gyvena miškuose, kur slepiasi po miško paklote, medžio žieve ar akmenų plyšiuose. Kai kurios rūšys sutinkamos termitynuose, olose (šių šoninės akys atrofuotos).
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabartiniai žiužiakojai suskirstyti į 5 šeimas, 17 genčių ir 136 rūšis.
- Pobūris Paleoamblypygi
- Pobūris Euamblypygi
- Šeima Charinidae (Gyvena tropinėse zonose aplink visą pasaulį; 39 rūšys)
- Šeima Charontidae (Randami Pietryčių Azijoje ir Australazijoje; 11 rūšių)
- Šeima Phrynichidae (Gyvena Afrikoje ir Azijoje, viena gentis sutinkama Brazilijoje; 31 rūšis)
- Šeima Phrynidae (Gyvena Pietų ir Šiaurės Amerikoje, nors yra rasta vietinė rūšis Indonezijoje; 54 rūšys)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Nuorodos į straipsnius apie žiužiakojus Archyvuota kopija 2006-04-22 iš Wayback Machine projekto.
- Nuorodos į straipsnius apie žiužiakojus Archyvuota kopija 2006-05-15 iš Wayback Machine projekto.
- Keletas žiužiakojų nuotraukų (1, 2, 4 nuotraukos) Archyvuota kopija 2007-02-03 iš Wayback Machine projekto.