Švento Elmo ugnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Švento Elmo ugnis ant laivo stiebų.

Švento Elmo ugnis – tai švytinti plazma, pasirodanti ant audros metu įelektrintų vietų, tokių kaip laivų stiebai ar žaibolaidžiai. Ji pavadinta Šventojo Elmo, jūreivių globėjo, garbei.

Senovės Graikijoje švento Elmo ugnis vadinta „Helena“ (graik. Deglą). Šis reiškinys taip pat buvo vadinamas Šv. Nikolu arba Šv. Hermiu. Šv. Elmo pavadinimas yra italų kilmės, nuo Šv. Elmo arba Šv. Erasmuso, šventojo Viduržemio regiono jūrininkų globėjo. Šis reiškinys buvo laikomas geru ženklu, nes dažniausiai Šventojo Elmo ugnys formuojasi perkūnijos pabaigoje, kai dauguma kitų, su pastarąja susijusių reiškinių (škvalas, žaibai), jau baigėsi.

Charakteristikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švento Elmo ugnis dažniausiai būna mėlynos, baltai mėlynos arba violetinės spalvos. Jos dažniausiai atsiranda ant aštrių objektų tokių kaip: žaibolaidžiai, stiebai, smailios viršūnės, kaminai ar lėktuvo sparnai. Retais atvejais, šias ugnis galima pamatyti ant medžių lapų, žolės ar net galvijų ragų. Vykstant šiam optiniam reiškiniui dažniausiai yra girdymas šnypštimas arba dūzgimas.

Šventasis Erasmusas (Elmas), kuris globojo jūroje esančius jūrininkus.

Susidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švento Elmo ugnis moksliškai yra žinoma kaip vainikinis elektros išlydis. Ši ugnis dažniausiai atsiranda ant aštrių objektų, kai elektrinio lauko stipris pasiekia apie tūkstantį voltų į centimetrą. Kuo objektas aštresnis, tuo mažesnė kritinė reikšmė yra reikalinga matomam išlydžiui susiformuoti. Esant geram, orui atmosferos elektros laidumas yra 1 voltas į centimetrą. Kai tik pradeda formuotis kamuoliniai debesys atmosferos laidumas tampa 5 voltai į centimetrą, o prieš žaibo išlydį pasiekia dešimtis tūkstančių voltų į centimetrą. Taigi Švento Elmo ugnys gali susidaryti tik esant audringam orui.

Elektros srovė dažniausiai teka iš taško, kuris turi didesnį potencialą į tašką, kuris turi mažesnį potencialą. Kai lauko elektrinis potencialas tampa stiprus, elektronai atplyšta nuo aukštesnio potencialo molekulių ir įgyja pakankamai energijos tarp pradinio atplyšimo ir susidūrimo su kita molekule. Susidūrus su kita molekule yra išplėšiamas dar vienas elektronas, taip jonizuodamas molekulę. Vykstant šiems susidūrimams atsiranda pakankamai energijos, kad oro molekulės pradėtų švytėti. Švytėjimas dažniausiai būna mėlynas, nes ore esančios azoto ir deguonies molekulės išskirią šia spalvą.

Jei atmosfera būtų sudaryta iš neono, vykstant minėtam reiškiniui jis švytėtų oranžine spalva. Lygiai tokie patys procesai vyksta neoninėse lempose. Trumpai tariant tai yra Švento Elmo ugnis tik suvaržyta po stiklu.

Istorijos ir pasakojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrašai apie šį reiškinį yra aptinkami jau gilioje senovėje. Julijus Cezaris savo užrašuose rašė: „Sausio mėnesį, antrojo nakties pusėje staigiai pasirodė tankūs debesys lydimi krušos. Vėliau tą pačia naktį penktojo legiono iečių galai pradėjo šviesti.“

Švento Elmo ugnis galima aptikti Kolumbo ar Magelano įgulos narių užrašuose, neraštingų jūreivių pasakojimuose, Šekspyro ar Melvilio kūriniuose, bei Čarlzo Darvino užrašuose, kuomet jis plaukė su „H.M.S. Beagle” laivu.

Magelanas savo kelionės aplink pasaulį rašė: „Per šias audras šventas kūnas, taip vadinamas Šventas Elmas, mums apsireiškė šviesos pavidalu… mūsų paguodai, nepaprastai tamsią naktį ant pačio viršaus jis būdavo apie dvi valandas ar net ilgiau.“

Čarlzas Darvinas, kuomet jų laivas buvo prisišvartavęs prie Rio Plata upės žiočių, savo laiške J.S. Helenslaunui rašė: „Viskas buvo liepsnose. Danguje buvo pilna žaibų, o vandenyje šviečiančių dalelių. Visi laivo stiebai buvo padengti mėlynomis ugnimis.“

Švento Elmo ugnis buvo užfiksuota, kai Osmanų imperija bandė apgulti Konstantinopolį 1453 metais. Šis reiškinys buvo matomas ant hipodromo viršaus. Bizantiečiai tai siejo su ženklu, jog krikščionių Dievas greitai ateis ir sunaikins musulmonų armiją.

1817 metų vasario 20 d., per intensyvią audrą, Džeimsas Braidas, chirurgas lordo Hopeitauno kasyklose, jodinėdamas patyrė neįprastą jausmą, kurį jis aprašė taip: „Tai buvo devinta valanda vakaro, kai pamačiau, jog arklio ausų galiukai pradėjo šviesti. Lygiai taip pat švietė ir mano skrybėlė. Po kurio laiku pradėjo snigti ir arklio ausys sušlapo ir prarado savo švytėjimą, o mano skrybėlė ilgiau buvo sausa dėl to švytėjimas taip greitai nedingo.“

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • E. Rimkus (2011) Meteorologijos pagrindai. Vilnius. Vilniaus Universiteto leidykla. 140 p.