Šuninė erkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ixodes ricinus
Šuninė erkė (Ixodes ricinus)
Šuninė erkė (Ixodes ricinus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Voragyviai
(Wikispecies-logo.svg Arachnida)
Būrys: Erkės
(Wikispecies-logo.svg Acari)
Šeima: Iksodinės erkės
(Wikispecies-logo.svg Ixodidae)
Gentis: Ixodes
(Wikispecies-logo.svg Ixodes)
Rūšis: Šuninė erkė
(Wikispecies-logo.svg Ixodes ricinus)
Binomas
Ixodes ricinus
Linnaeus, 1758

Šuninė erkė, miškinė erkė (lot. Ixodes ricinus) – iksodinių (Ixodidae) šeimos erkė.

Kūnas ovalus, ant nugaros yra skydelis, kuris patinų dengia visą nugarą, o patelių, lervų ir nimfų nedidelis skydelis yra tik nugaros priekinėje dalyje. Patelių likusią kūno dalį dengia minkšta danga, dėl to jų kūnas gali padidėti. Patinai rudi, apie 2,5 mm ilgio. Alkana patelė taip pat ruda, bet kai prisisiurbia kraujo, jos spalva kinta nuo geltonos iki raudonai rudos. Be to, alkanos patelės ilgis apie 4 mm, o sočios – net iki 11 mm.

Aptinkama miškuose, krūmais apaugusiose vietose.

Šuninė erkė gali parazituoti ant daugelio laukinių ir naminių gyvulių, taip pat ant žmogaus. Perduoda tulimerijos sukėlėją žmogui ir naminiams gyvuliams.

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

I. ricinus erkių gyvenimo ciklas, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, gali trukti nuo vienerių iki šešerių metų. Dažniausiai trunka 2-3 metus.  

I. ricinus erkių alkanos ir pasimatinusios lervos, nimfos ir suaugėliai.

I. ricinus gyvenimo ciklas prasideda, kai iš kiaušinių išsirita lerva, turinti tris poras kojų. Lervos maitinasi ant smulkių stuburinių (graužikų, paukščių, driežų). Pilnai pasimaitinusi lerva nukrenta ant žolės, išsineria ir tampa nimfa, turinčia keturias poras kojų, bet dar nediferencijuota lytiškai. Nimfos maitinasi ant smulkių stuburinių, kaip ir lervos, bet gali maitintis ir ant didesnių žinduolių. Pilnai pasimaitinusi nimfa nukrenta ant žemės, vėl neriasi ir tampa suaugėliu. Tiek patelės, tiek patinai maitinasi ant didelių žinduolių, taip pat ir žmogaus. Patinai ieško patelių apvaisinimui. Apvaisintos patelės turi pilnai pasimaitinti ir tada atsikabinusios nuo šeimininko pasiruošia dėti kiaušinius. Vienoje dėtyje gali būti nuo 1000 iki 3000 kiaušinių. Padėjusi kiaušinius patelė žūsta[1]

Maitinimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Erkės maitinasi prisitvirtinusios prie šeimininko, per pažeistą odą absorbuodamos kraują ir audinių skystį. Palyginus su uodais, maitinimasis yra labai lėtas, trunka nuo 2 iki 15 dienų, priklausomai nuo išsivystymo stadijos. Erkė, užlipusi ant šeimininko, išsirenka vietą, kurioje kapiliarai yra arti paviršiaus, pakelia kūną 450 kampu ir cheliceromis praduria epidemį, dažniausiai nesukeldama skausmo, nes išskiria seiles, turinčias nuskausminamųjų savybių. Cheliceromis padaromas tik pirminis epidermio pažeidimas, vėliau erkė išskiria seiles ir po truputį įstumia hipostomą. Tada kraujas ar audinių skystis hipostomo grioveliu įsiurbiamas į erkės skrandį. Seilių išskyrimas, kraujo siurbimas ir neaktyvumas yra periodiškai kartojamas. Erkė lieka prisikabinusi iki maitinimosi pabaigos. Per visą maitinimosi laikotarpį erkė pereina dvi fazes: lėtąją, trunkančią apie 7 dienas, kurios metu erkės masė padidėja apie 10 kartų, ir sparčiąją, trunkančią apie 24 valandas, kurios metu erkės masė dar padidėja apie 10 kartų[2].

Šuninės erkės soti patelė


Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. 1.      Hillyard P. D. In: Barns R. S. K. ir Crothers H. J. H., eds. 1996. Ticks of North-West Europe. Field Studies Council, Shrewsburg, p. 178. 
  2. KochG.V. ir SauerJ.R. 1984. The quantity of blood ingested by four species of hard ticks (Axari: Ixodidae) fed on domestic dogs. Annals of the entimological society of . 77(2), p.142 – 6.