Šonaslydis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Steve Moore su Boss Motorsport S14 Silvia trasoje „Lydden Hill Race Circuit“ turnyro „King of Europe“ metu.
Vaizdo įrašas, kuriame matyti šonaslydžio vairavimo būdas
Šonaslydžio varžybos

Šonaslydis,[1] driftingas – vairavimo būdas, kai vairuotojas per didelio pasukamumo dėka sukelia sukibimo su danga trūkumą, kurios metu prasisuka galiniai arba visi ratai ir vairuotojas kontroliuodamas transporto priemonę įgyja didesnį pagreitį posūkio pabaigoje. Atliekant šonaslydį automobilio galinės dalies slydimo kampas yra didesnis nei priekinės iki tokio laipsnio, kad dažnai priekiniai ratai yra nukreipiami į priešingą pusę nei atliekamas posūkis, pavyzdžiui, jei automobilis slysta dešinėn, ratai susukti į kairę pusę, o vairuotojas kontroliuoja šių veiksmų eigą.

Kaip automobilių sporto šaka, šonaslydis yra daugelio profesionalių automobilių sporto turnyrų dalis, kur trasa slystantys automobiliai vertinami pagal išlaikomą tam tikrą greitį, slydimo kampą, pasirinktas slydimo linijas, įveiktus posūkius ir patį pasirodymo įspūdingumą.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors tiksli šonaslydžio kilmės vieta nežinoma, Japonija laikoma viena iš pradinių vietų, kuriuose vystėsi šis vairavimo būdas. Šonaslydį, kaip sporto šaką, pamėgo visų japoniškų gamyklinių automobilių čempionato (All Japan Touring Car Championship) rengėjai. Automobilių sporto legenda tapęs lenktynininkas Kunimicu Takahaši nuo XX a. septintojo dešimtmečio vadinamas slydimo šonu pradininku. Čempionatų trasų posūkių aukščiausiuose taškuose jis atlėkdavo dideliu greičiu ir pačiuose posūkiuose praslysdavo šonu, tokiu būdu neprarasdamas greičio jų pabaigose. Tokiu vairavimo būdu K. Takahašiui pelnė ne vieną čempiono titulą bei gerbėjų, besimėgavusių jo automobilio svylančių padangų sukeltu reginiu. Tokį vairavimo būdą greitai įsisavino kiti profesionaliūs lenktynininkai, taip pat ir gatvės lenktynininkai.

Takahašio vairavimo būdu ypatingai susidomėjo Keiičis Cučija, kuris laikomas „šonaslydžio karaliumi“. K. Cučija šį vairavimo būdą taikyti pradėjo siaurais šalies kalnų perėjų keliais ir netruko pelnyti stebėtojų minios susižavėjimo. 1987 m. keletas populiarių žurnalų apie automobilius nutarė sukurti vaizdo įrašą, vaizduojantį Cučijos šonaslydžio pasirodymus, pavadinimu Pluspy,[3] kuris greitai buvo daug kartų peržiūrėtas ir darė įtaką daugeliui šiandienos profesionalių šonaslidininkų pasiekimams. K. Cučijos ir autosporto žurnalo „Option“ įkūrėjo ir vyriausiojo redaktoriaus Daidžiro Inados sumanymu 1988 m. buvo surengtos bene pirmosios šonaslydžio varžybos „D1 Grand Prix“.

Išpopuliarėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienos pirmųjų įamžintų šonaslydžio varžybų už Japonijos ribų buvo 1996 m. Vilou Springse, Kalifornijoje, to paties žurnalo „Option“ surengtos „Willow Springs Raceway“ varžybos. Turnyro žiuri sudarė „D1 Grand Prix“ Japonijoje steigėjas Daijiro Inadam, NHRA Funny Car drago lenktynininkas Kenji Okazaki ir Keiichi Keiichi, tarp dalyvaujančiųjų buvo lenktynininkai Rhys Millen ir Bryan Norris.[4] Nuo tada šonaslydis tapo viena populiariausių automobilių sporto šakų Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Azijoje ir Europoje.

Šonaslydis peraugo į konkurencingą sporto šaką, kur lenktynininkai vairuodami galu, o kartais ir keturiais ratais varomas mašinas stengiasi iškovoti kuo daugiau taškų, kuriuos teisėjai skiria atsižvelgdami į keletą dalykų. Be jau minėtų „D1 Grand Prix“, tokios varžybos kaip „Formula D“ (Jungtinės Amerikos Valstijos), „DRIFT ALLSTARS King of Europe“ ir „British Drift Championship“ (Europa), „WDS“ (Kinija), „Formula Drift Asia“ (Malaizija, Singapūras, Tailandas, Indonezija), „NZ Drift Series“ (Naujoji Zelandija), „Australian Drifting Grand Prix“ ir „Greek Drift Championship (Drift Wars)“ nemažai prisidėjo prie to, jog šonaslydis pasauliniu mastu būtų įteisintas kaip automobilių sporto šaka.

Varžybų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulyje vykstančios aukščiausio lygio varžybos:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.vlkk.lt/konsultacijos/8943-drift-driftingas-sonaslydis
  2. Abdulrahim, M. (2006). „On the Dynamics of Automobile Drifting“. University of Florida. ITSD. 
  3. Pluspy. Youtube.
  4. Super Street, Issue 4, December 1996

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka