Širvano chanatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Azerbaidzanas-orn.png
Azerbaidžano istorija
Senovės Persijos istorija
Albanija (Aršakidai > Mihranidai)
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
Derbentas, Širvanas, Aranas (Šadadidai),
Sadžidai > Salaridai > Ravadidai
Seldžiukai > Eldegizidai > Chorezmidai
Ilchanidai > Jalairidai > Timūridai
Kara Kojunlu > Ak Kojunlu > Safavidai
Azerių chanatai (XVIII a.):
Širvanas, Baku, Karabachas, Gandža, Kuba, Šakė, Nachčivanas, Chojus, Tebrizas, Ardebilis
Rusijos imperija
Azerbaidžano Demokratinė Respublika
Užkaukazės TFSR > Azerbaidžano TSR
Azerbaidžano Respublika
Azerbaidžano chanatai

Širvano chanatas (azer. Şirvan xanlığı) arba Šemachos chanatas – 1748–1804 m. dabartiniame Azerbaidžane, Širvano regione, gyvavusi valstybė. Sostinė – Šemachos miestas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chanatas susidarė 1748 m. žlugus Nadiršacho valstybei. Širvano chanatas buvo pats galingiausias tiek karinėmis, tiek ekonominėmis galiomis visame Azerbaidžane. Verstasi žemdirbyste, šilko, audinių gamyba, prekyba, amatais.

1795 m. rusai iš Baku pasiekė Šamachą, tačiau greitai atsitraukė. 1805 m. chanatas prijungtas prie Rusijos imperijos (1813 m. patvirtinta Giulistano taikos sutartimi). Rusų administracija vietinius chanus pakeitė tik 1820 m. Iš buvusio chanato suformuota Širvano provincija, kuri nuo 1840 m. įėjo į Kaspijos sritį.

Valdytojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1. Chadži Muhamedas Ali Chanas 1748—1765
Muhamedas Said Chanas, brolis (valdė kartu) 1748—1786
2. Agasichanas 1765—1768
3. Fatalichanas, Kubos chanas 1768—1769
4. Abdulabegas (nuo 1770 m. Baku) 1769—1770
5. Elldabegas 1770—1773
Fatalichanas (antrą kartą) 1773—1786
Agasichanas (antrą kartą) 1778—1786
6. Askerchanas 1786—1789
7. Kasymchanas 1789—1796
8. Mustafachanas 1796—1820

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • История Азербайджана. Баку, 1960
  • Правители мира. Хронологическо-генеалогические таблицы по всемирной истории в 4 тт. Автор-составитель В. В. Эрлихман. М., 2002.