Šiltadaržio gatvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šiltadaržio gatvė
Šiltadaržio gatvė

Šiltadaržio gatvė – neilga, apie 130 metrų ilgio ir siaura Vilniaus senamiesčio gatvė, jungianti Barboros Radvilaitės ir Bernardinų gatves.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anksčiau Šiltadaržio gatvė turėjo Malūnų skersgatvio pavadinimą, kadangi kaimynystėje buvo pastatytas karališkasis malūnas pagal Žyginamto Senojo privilegiją. Malūną pastatė Ulrichas Hozijus. [1]

Malūnui buvo tiektas vanduo iš Vilnios. Vėliau gatvė pavadinta Šiltadaržio gatve dėl šalia buvusio Vilniaus universiteto botanikos sodo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiltadaržio g. 1 / Barboros Radvilaitės g. 5 stovintis namas triaukštis, pastatytas su klasicistiniu fasadu. 1667 m. namas priklausė Vilniaus katedros kapitulai. 1787 m. šis pastatas atiteko Černovskiams. Juzefas Černovskis namą rekonstravo. XIX a. jame gyveno Vilniaus universiteto studentai, darbuotojai. 1837 m. pristatytas trečias aukštas.[2][3]

Šiltadaržio g. 2 / Barboros Radvilaitės g. 7 valda XVIII amžiaus viduryje priklausė kanaunininkui Antonavičiui. Tai buvo gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas su alaus darykla. 1785 m. valdą nusipirko Rodkevičius, kurio šeima čia gyveno pusantro šimtmečio. 1795–1806 m. namas buvo perstatytas ir išplėstas. Pastatas rekonstruotas ir 1812–1814 m. Po 1836–1837 m. rekonstrukcijos pastatas išnuomotas mokyklai, jame įsikūrė parduotuvės ir buvo įrengti butai. 1910 m. pagal architekto Augusto Kleino projektą greta namo buvęs sandėlys perstatytas į mansardą su įmontuota palėpe. Dviejų aukštų pastatus juosė uždaras netaisyklingos formos kiemas su arka į gatvę. Sienos sumūrytos iš plytų ir tinkuotos, stogas čerpinis.[2][3]

Šiltadaržio ir Bernardinų gatvių kampe, dešinėje pusėje stovintis dviejų aukštų namas pastatytas XIV–XIX a. Pietinio ir rytinio fasadų antro aukšto langus puošia rėmai ir nišos. Namas buvo rekonstruotas XVII amžiuje ir nuo 1699 metų priklausė Vilniaus kapitulai. 1819 m. namo savininku tapo vyskupas Dederko, kurio lėšomis pastatas buvo atnaujintas. Namas perstatytas 1820–1829 m. ir 1896 m., sudarant trijų pastatų kompleksą, restauruotas 1972 m.[4]

Kairėje gatvės pusėje eina tuščia siena, sujungta aukšta tvora su dviejų aukštų pastatu. Siena priklauso Lopacinskių rūmų ansalmbliui.

Šiltadaržio gatvėje yra gyvenęs lietuvių kunigas, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius Teodoras Brazys bei Lietuvos kunigas, tautosakos rinkėjas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas Pranas Bieliauskas.[5]

Ties 3-iuoju namu iki 2012 m. augo saugomas kaštonas.

Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš viso Šiltadaržio gatvėje yra 6 namai. Namų su lyginiais numeriais yra 5, nelyginiais – 1. Gatvėje veikia Žaislų muziejus (Šiltadaržio g. 2), Menų spaustuvė. Važiuojamoji dalis grįsta klinkerio plytelėmis. Gatvėje eismas vienpusis, iš Barboros Radvilaitės gatvės link Bernardinų gatvės.[6]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  2. 2,0 2,1 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  3. 3,0 3,1 Rupeikienė Marija. Čarnovskių namas// Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. – Т. 1: Vilnius. – p. 387. – 592.
  4. Gyvenamasis namas// Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. – Т. 1: Vilnius. – p. 384. – 592.
  5. A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  6. Šiltadaržio gatvė Vilniaus kataloge. [1]