Šeichachmadas

Šeichachmadas (tot. Әхмәт Шәех) – paskutinis Didžiosios Ordos chanas (1481, 1485–1493, 1494–1502 m.), Astrachanės chanas (1527–1528 m.).

Biografija

Didžiosios Ordos chanas

Achmato, Didžiosios Ordos chano, sūnus. 1481 m., po tėvo mirties, pasiskelbė Didžiosios Ordos chanu. Jam priešinosi broliai Saidas Achmadas II ir Murtaza. Pirmąjį palaikė Timurbėjus, o netrukus į kovą įsikišo Astrachanės chanas Abdulkerimas. Kova su jais truko iki 1485 m., galiausiai, Šeichachmadas sugebėjo išvyti brolius į Krymo chanatą, o Abdulkerimas grįžo į Chadžitarchaną.

Netrukus Saidas Achmadas II pabėgo nuo Krymo chano Mengli I Girėjaus ir vėl metė iššūkį broliui. 1487 metais Tiumenės chanas Ibakas, vėl tapęs Didžiosios Ordos chanu. Šeichachmadas susivienijo su savo broliu Saidu Achmadu II, bei nugalėjo Ibaką. 1490 m. Šeichachmadas kartu su Saidu Ahmadu II ir Abdulkerimu užpuolė Krymo chanatą. Atsakydamas į tai, Mengli I Girėjus sulaukė pagalbos iš Kafoje esančių janyčarų, taip pat Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III, kuris nurodė Kazanės chanui Muhamedui Aminui ir Kasimchanui Satilganui žygiuoti į Vidurio Volgos sritį. Šeichachmadas ir jo sąjungininkai buvo priversti trauktis.

Netrukus dėl Abdulkerimo veiksmų chanas susikivirčijo su Nogajų Ordos valdovu Musa Bėjumi.

1491 m. Ibakas vėl užgrobė valdžią. Mengli I Girėjus užpuolė ir pastarąjį nuvertė. Šeichachmadas sugebėjo atgauti sostą, o 1493 m., siekdamas pagerinti santykius su nogajais, vedė Musos Bėjaus dukterį. Toks sprendimas papiktino Didžiosios Ordos aukštuomenę. Šeichachmadas buvo nušalintas nuo valdžios, o jo brolis Murtaza tapo naujuoju chanu.

1494 m., remiamas Nogajų Ordos, nuverstė Mechmedą Girėjų, atnaujino kovą su Murtaza, kuris tapo Tiumenės chanu.

1496 m. Šeichachmadas kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą Jogailaitį. Pastarasis siūlė Krymo soste Mengli I Girėjų pakeisti jo broliu Uztimuru, gyvenusiu Lietuvoje. 1498 m. Tiumenės totoriai užpuolė Didžiąją Ordą ir padarė didelių nuostolių.

1500 m. dėl sausros Volgos srityje Šeichachmadas persikėlė į Dniepro sritį, tačiau čia jau buvo pasikeitęs Krymo chanas. Didžiosios Ordos chanas vedė taikos derybas su Mengli I Girėjumi ir Bajazidu II, bet veltui. Metus praleido aiškindamasis santykius su savo broliais, bei ruošdamas puolimą prieš Krymo chanatą. Bandydamas padėti Aleksandrui Jogailaičiui sustabdyti maskvėnų puolimą, užpuolė juos netoli Starodubo, Rylsko ir Siverų Naugardo. 1501 metų pabaigoje šeichas Ahmadas nugalėjo Krymo kariuomenę, bet neturėjo pakankamai kariuomenės, kad tęstų karą su Mengli I Girėjumi. 1502 m. žiemą, nesulaukęs pagalbos, jis pradėjo judėti į pietus kairiuoju Dniepro krantu. Patyrė daugybę nuostolių, buvo nugalėtas Krymo chanato, kuris netrukus sunaikindamas Didžiąją Ordą.

Nelaisvėje

Praradęs valdžią, chanas pabėgo. 1504 m. persikėlė į Akermaną, o netrukus išvyko į Kijevą, kur jį suėmė vaivada Dmitrijus Putjatičius.

1505 m. Breste vykusiame teisme chanas buvo apkaltintas, kad užpuolė lietuvių žemes. Aleksandro teisme buvo laikomas garbingu svečiu, tačiau po pastarojo mirties 1506 m. požiūris į kalinį apskritai pablogėjo. Bandė pabėgti, bet buvo sugautas ir išsiųstas į Kauną.

Nogajaus Ordos atstovai ne kartą kreipėsi į karalių Žygimantą I su prašymu paleisti Šeichachmadą, tačiau veltui. 1521, 1523 ir 1524 m. Lenkijos karalius panaudojo šeichą Achmadą, kad grasintų Krymui. 1524 m. atvyko Nogajaus Ordos pasiuntiniai su prašymu paleisti buvusį chaną. Tačiau netrukus Krymo chanas Saadetas I pradėjo karą prieš Žygimantą I, dėl kurio Šeichachmado paleidimas buvo atidėtas.

Astrachanės chanas

1527 m. Kijeve išlaisvintas, o iš ten persikėlė į Chadžitarchaną. Atvykęs pasinaudojo visuotine suirute ir sugebėjo užgrobti valdžią. Jam pavyko užmegzti ryšius su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi III. Bet 1528 metais jį nuvertė Kasimas II.

Taip pat skaitykite

• Machmudas (Astrachanės chanas)
• Kasimas II (Astrachanės chanas)

Nuorodos

• Зайцев И. В. Шейх-Ахмад — последний хан Золотой Орды: (Орда, Крымское ханство, Османская империя и Польско-Литовское государство в начале XVI в.) // От Стамбула до Москвы: Сборник статей в честь 100-летия профессора А. Ф. Миллера / Составители: М. С. Мейер, С. Ф. Орешкова; Московский государственный университет им. М. В. Ломоносова. Институт стран Азии и Африки. — М.: Муравей, 2003. — С. 31-52. — ISBN 5-89737-156-3.
• Kolodziejczyk, Dariusz (2011). The Crimean Khanate and Poland-Lithuania: International Diplomacy on the European Periphery (15th-18th Century). A Study of Peace Treaties Followed by Annotated Documents. The Ottoman Empire and its Heritage. BRILL. ISBN 9789004191907.
• Астраханское ханство / И. В. Зайцев; Ин‑т востоковедения РАН. — 2‑е изд., испр. — М.: Восточная литература, 2006. — 303 с. — ISBN 5-02-018538-8
• Почекаев Р. Ю. Цари ордынские. Биографии ханов и правителей Золотой Орды. — СПб.: Евразия, 2010. — 408 с. — ISBN 978-5-91852-010-9.
• Astrachanės chanatas Archyvuota kopija 2009-02-06 iš Wayback Machine projekto.
• Обретение Астрахани Archyvuota kopija 2017-01-16 iš Wayback Machine projekto.. Pagal P.H. Chlebnikovo medžiagą „Astrachanė senoje gadynėje“ (1907 m.)