Savė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Šabiai)
Jump to navigation Jump to search
Savė
Savé
Les Collines de save .jpg
Miesto gatvė

Savė
8°02′0″ š. pl. 2°29′0″ r. ilg. / 8.03333°š. pl. 2.48333°r. ilg. / 8.03333; 2.48333 (Savė)Koordinatės: 8°02′0″ š. pl. 2°29′0″ r. ilg. / 8.03333°š. pl. 2.48333°r. ilg. / 8.03333; 2.48333 (Savė)
Laiko juosta: (UTC+1)
Valstybė: Benino vėliava Beninas
Departamentas: Kolinės departamentas
Gyventojų (2002): 67 753
Plotas: 2 228 km²
Tankumas (2002): 30 žm./km²

Savė (pranc. Savé) – miestelis vidurio Benine, Kolinės departamente, prie Kotonu-Paraku plento ir geležinkelio. Taip pat kelias link Nigerijos sienos. 67,8 tūkst. gyventojų (2002 m.). Yra geležinkelio stotis, lėktuvų pakilimo takas. Maisto ir tekstilės pramonė. Verčiamasi žemės ūkiu, prekyba.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jorubų valstybė:
Ṣabẹ
Šalis: Beninas (Kalvos)
Tautos: jorubai (šabiai)
Kalba: šablių kalba
Miestai: Savė
Valdovas: Onišabė
HistoYoruba.jpeg

Savė buvo įkurta jorubų II tūkst. pirmoje pusėje kaip Šabės karalystės sostinė. Kai kurie šaltiniai Šabę laiko viena pirmosios kartos jorubų valstybių, kurias įkūrė tiesioginiai Oduduvos palikuoniai, nors kituose šaltiniuose ji prie septynių pirmųjų valstybių nėra priskiriama. Jos valdovai titulavosi onišabe. Karalystė

Didžiausio klestėjimo laikais Šabės karalystė užėmė nemažas teritorijas, įskaitant ir žemes dabartinėje Nigerijos Ojo valstijoje. Buvę Šabės karalystės gyventojai sudaro atskirą jorubų (nagų) subetnosą – šabius, kurie kalba atskira joruboidų kalba – šabių kalba (ede Caabe). Ja kalbančiųjų priskaičiuojama apie 80 tūkst[1].

XIX a. Šabės pašonėje iškilo grėsminga vergovinė valstybė Dahomėjos karalystė. 1884 m. Šabė tapo Dahomėjos vasale ir išsigelbėjo nuo sugriovimo. Tačiau netrukus atėję prancūzai nusilpnino tradicinę karalystę: 1902-13 m. monarchas buvo tremtyje, o 1933 m. institucija galutinai panaikinta. Nepalanki prancūzų politika lėmė gausias šabių migracijas į Britų valdomą Nigeriją, taip pat ir miesto nunykimą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]