Įkurtuvės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Įkurtuvės (įkurės) – šventė, kuria pažymimas įsikėlimas į naują namą ar butą. Jų proga keliamos vaišės, gali būti atliekamos apeigos.

Įkurtuvių apeigos susijusios su tikėjimu, jog persikeliant turi būti pagerbiamos ir prijaukinamos naujųjų namų dvasios. Pasak Mato Pretorijaus, XVII a. Mažojoje Lietuvoje prieš įsikeliant būta tokių papročių – į naują patalpą pirmiausia įleisdavo gaidį ir vištą (tikėta, kad galimos nelaimės ištiks juos; vėliau jų nepjaudavo maistui), įritindavo duonos kepalų; paskui keldavo vaišes. Anot Simono Daukanto, lietuviai į naujas, dar negyvenamas patalpas nakčiai įleisdavo katę arba šunį. Rytą nešini šv. Agotos duona apeidavo namą, jo kertes aprūkydavo šventintomis žolėmis, apšlakstydavo švęstu vandeniu, iškilmingai įkurdavo židinį iš senųjų namų atsinešta ugnimi.

Įkurtuvėms būdavo pasirenkama lyginė savaitės diena, dažniausiai per mėnulio pilnatį (kad neštų namams pilnatvę), tą dieną nieko neskolinta. Į įkurtuves kviesdavo kaimynus, artimiausius gimines. Aukštaitijoje įkurtuvėse dalyvaudavo visas kaimas. Nuo XIX a. vid. įkurtuvės – vaišės su šokiais ir dainomis, paprastai keliamos savaitė po įsikėlimo.[1]

Anglijoje būta papročio, jog per įkurtuves svečiai atneša naujakuriams dovanų malkų. Iš čia kilo angliškas įkurtuvių pavadinimas housewarming („namų sušildymas“).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Įkurtuvės. Angelė Vyšniauskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. Ernest Weekley. An Etymological Dictionary of Modern English