Čita (sąvoka)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Čita (pali ir skr. चित्त = citta-) – indų filosofinė-gnoseologinė sąvoka, nusakanti sąmonę, protą, pasyviąją atmintį. Vartojama tiek hinduistinėje, tiek budistinėje literatūroje.

Žodis citta- sunkiai išverčiamas į Vakarų kalbas: jis gali būti verčiamas kaip „mąstymas“, „protas“, „sąmonė“, „suvokimas“, „apmąstymas“, „atmintis“, „dėmesys“.[1] Vedose žodis sutinkamas šakniniu kamiengaliu čit (चित् = cit). Šis žodis kyla iš tokios pat veiksmažodinės šaknies, reiškiančios „suvokti, pastebėti, atkreipti dėmesį, perprasti“.[2]

Vedantos filosofijoje cit patenka į trejybę सच्चिदानन्द = sac-cid-ānanda, nusakančią aukščiausios tikrovės (Brahmano) pažinimo potyrį. Ši ištarmė verčiama įvairiai: „tiesa-sąmonė-palaima“ ir pnš.

PatandžalioJogasūtroje“ (apie II–III a.) išskiriami 5 čitos būviai: tikrojo žinojimo, klaidingojo žinojimo, vaizduotės, sapnų ir atminties.[3] Tekste pateikiami būdai, kaip joga numalšinti šiuos protą jaukiančius bangavimus (citta-vr̥tti) ir pasiekti skaidrų sąmonės būvį.

Budistiniuose tekstuose čita taip pat dažnai minima: kartais tai abstraktus žodis sąmonei, protui pavadinti ir vartojamas sinonimiškai su manas ir vijñāna, kartais įgija konkrečias gnoseologines reikšmes.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1]
  2. [2]
  3. Kazimieras Seibutis. Čita. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003