Sačidananda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Satčitananda)
Jump to navigation Jump to search

Sačidananda arba sat-čit-ananda (skr. सच्चिदानंद = saccidānanda-) – viena svarbiausių indiškosios vedantos filosofijos sąvokų, kuria nusakomi trys esmingi vieningojo Brahmano aspektai: būtis (sat), sąmonė (cit) ir palaima (ānanda). Šie dėmenys išreiškia Brahmano ontologinį pirmumą, epistemologinį nelygstamumą ir aksiologinį kraštutinumą.

Pasak advaita vedantos mokymo, tarp sat, čit ir anandos nėra jokio skirtumo – jų skyros suvokimas yra majos padalinys. Šiomis sąvokomis Brahmanas nėra nusakomas (nes aukščiausioji tikrovė neturi dalių ir savybių), bet pasireiškia. Sačidananda yra subjektyviam ekstaziškam patyrimui (anubhava) prieinama Brahmano, objektyviai besireiškiančio kaip Tiesa, Žinojimas ir Neribotybė (satya, jñāna ir ananta), tikrovė.

Višišta advaita ir dvaita vedantos mokymuose sačidananda laikoma Brahmano-Yšvaros savybėmis – dievystė suvokiama kaip amžinai esanti, visa žinanti ir palaiminga. Panašiai šaktizmo išpažinėjai sačitanandą traktuoja kaip Devės savybes.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Sačidananda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012