Goesai

Goesai – Europos kilmingųjų giminė, XII a. kilusi Portugalijoje, XVI a. paplitusi Flandrijoje, Austrijoje, XIV–XVIII a. žinoma Livonijoje, Kurše, Švedijoje, Lietuvoje, aktyvūs politikos, visuomenės, kultūros, švietimo atstovai.

Goesai Portugalijoje, Flandrijoje, Austrijoje

Austrijos grafų fon Goesų atšakos herbas 1693 m.

Damião de Góis (1502–1574)

Austrijos grafų fon Goesų – riteriškosios Karlsbergo ir Moosburgo baronų giminės – šaknys siekia Portugaliją. Iš ten jos atstovai per Flandriją pasiekė Austriją. Giminės protėviu laikomas Dom Amiã da Estrada iš Santo Vincente da Barca Asturijoje (Ispanija). Jis kartu su grafu Henriku Burgundiečiu atžygiavo į Portugaliją ir už nuopelnus mūšiuose 1109 m. gavo šioje šalyje Góis provinciją, kurią valdė kaip karaliaus vietininkas. Tuo pačiu jis atstovavo garbingam, karuose nusipelniusiam kilmingųjų („Ricohombre“) sluoksniui.

Tiesioginiu Dom Amiã da Estrada palikuoniu buvo Damião de Góis (1502–1574). Yra žinoma, kad jis, būdamas devynerių metų, gyveno Portugalijos karaliaus Dom Manoel dvare. Vėliau studijavo Padujoje. 1523 m. tapo Portugalijos pirklių reikalų patikėtiniu Flandrijoje, taip pat Lietuvoje, karaliaus Žygimanto Senojo dvare Vilniuje, po to Danijoje ir Švedijoje. Damião de Góis buvo Portugalijos humanistas, diplomatas, istorikas, istorinio stiliaus lyrikos meistras.

Johann Freiherr von Goëss (1611–1696)

Baronas Johanas fon Goesas (Johann Freiherr von Goëss, gimė 1611 m. Briuselyje – mirė 1696 m. Romoje). Diplomatas, Gurko vyskupijos (Austrija) vyskupas ir kardinolas Romoje, buvo kilęs iš Olandijos baronų fon Goesų giminės. 1638 m. jis iš gimtojo Briuselio išvyko į Romą ir Neapolį, kur užsiėmė diplomato veikla. 1639 m. šv. Romos imperatorius Ferdinandas III paskyrė jį valstybiniu patarėju ir patikėjo svarbias diplomatines užduotis, taip pat Danijos – Švedijos karo ir karų su Turkija metu. 1663 m. jis buvo pasiųstas derėtis su Osmanų imperijos didžiuoju viziriu Ahmed  Paša (kurio vadovaujamą turkų kariuomenę vėliau sėkmingai sumušė ATR karinės pajėgos). Tačiau nieko nepešė, o grįžtant atgal į Vieną, netgi buvo užpultas, ir nedaug trūko, kad būtų netekęs gyvybės. Sukrėstas šio įvykio, jis nusprendė tapti dvasininku, nors kurį laiką dar ėjo diplomato pareigas Berlyne ir Karaliaučiuje. 1675 m. sugrįžo į Vieną ir tapo Gurko vyskupijos vyskupu, o 1686 m. popiežius jį paskyrė Romos San Pietro di Montorio bažnyčios kardinolu. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Romoje.

Goesai Kurše, Švedijoje, Lietuvoje

Kuršo (Švedijos, Lietuvos) fon Goesų atšakos herbas 1882 m.

Ši giminė Livonijoje žinoma nuo XIV–XV a., Kurše – nuo XVI a., Švedijoje – nuo XVII a., Lietuvoje – nuo XVIII–XIX a. Jų giminės atstovai Kurše išmirė jau XIX a., bet liko Lietuvoje ir Švedijoje. Jų herbe – geltoname skyde vaizduojamas ožio ragas.

Kuršo atšakos pradininku apie 1540 m. laikomas Eberhard fon Goes (sutuoktinė Elisabeth fon Doenhoff). Goesai valdė dvarus vakariniame Kurše, atliko tarnybą Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio dvare. Iš Kuršo aštakos 1672 m. susiformavo Švedijos atšaka (Nr. 812), o apie 1800 m. ir Lietuvos. Pradininku laikomas Evaldas fon Goesas (gimęs 1766 m.), 4 kartos Eberhardo palikuonis, vedęs lietuvių bajoraitę Marijoną Daunoravičiūtę iš Pociūnų akalicos. Jie susilaukė vaikų Jono Martyno (1800), Baltramiejaus (1802), Ferdinando Teofiliaus (1804) ir Juozapo Nikodemo (1805). Jo tėvas Hermanas (mirė 1766 m.) buvo Did. Svirkalės dvaro (Latvija) ir Juodiškių kaimo (Lietuva) valdytojas. Pagal oficialius to meto dokumentus Lietuvos Goesai buvo priskirti Kuršo kilmingųjų luomui, jos žymiausiai atstovais Lietuvoje laikomi Evaldo sūnus Juozapas Nikodemas fon Goesas (1805–1877) ir anūkas Stanislovas fon Goesas (1844–1916). Lietuvoje gyveno ir valdė nuosavybę Pociūnuose (Pakruojo r.) (28 ha), Joniškyje (58,5 ha), Madvilionyse (94 ha).

Nuorodos

• Bažnytiniai dokumentai
• * [http://www.epaveldas.lt/vbspi/ Metrikų knygų kopijos informacinėje sistemoje ePaveldas]