Vincas Žaliaduonis
| Vincas Žaliaduonis | |
|---|---|
| Gimė | 1910 m. lapkričio 2 d. Kučiūnai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1952 m. kovo 27 d. Bijutiškės kaimas (Švenčionių raj.), Lietuvos TSR |
| Tautybė | lietuvis |
| Sutuoktinis (-ė) | Jadvyga Basytė-Žaliaduonienė (?-1952) |
| Vaikai | Robertas, Nijolė |
| Pareigos | Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas |
| Alma mater | Kauno karo mokykla |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinas (1999 m., po mirties) | |
Vincentas Žaliaduonis (1910 m. lapkričio 2 d. Kučiūnuose – 1952 m. kovo 27 d. Bijutiškėse; slapyvardžiai Rokas, Dijakomas, Cezaris) – Lietuvos rezistentas partizanas, ėjęs Vytauto apygardos Tigro rinktinės, veikusios dabartiniuose Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, taip pat Baltarusijos teritorijoje, vado pareigas, dėl savo diplomatiškumo ir elgesio pramintas humaniškuoju partizanu vadu.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ankstyvasis gyvenimas ir karininko karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Kučiūnų kaime (tuomečiame Lazdijų valsčiuje, Seinų apskrityje.
Baigęs Lazdijų gimnaziją (dabartinę Motiejaus Gustaičio) 1935 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje mokėsi iki 1938 m., įgijo leitenanto laipsnį. Vėliau tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Pirmajame pėstininkų Gedimino pulke Ukmergėje būrio vadu. 1939 m. spalio 28 d. su savo kariniu daliniu dalyvavo Vilniaus atgavimo šventėje.
Po SSRS okupacijos 1941 m. pradžioje pasitraukė iš kariuomenės ir kurį laiką gyveno nelegaliai[2].
1943 m. liepos 16 d. susituokė su Jadvyga Basyte, kilusia iš Švenčionių apskrities.[3]
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Į mišką Švenčionių apskrityje pasitraukė 1944 m. rugpjūčio mėnesį kartu su žmonos broliais Kazimieru ir Klemensu Basiais. 1945 m. vasario 4 d. persikėlė į Labanoro girią ir netruko tapti Tigro rinktinės vadu, nors po 20 d. pareigos perduotos aukštesnį karinį laipsnį turinčiam karininkui Benediktui Kaletkai-Seniui. 1945 m. vasario–kovo mėn. buvo Tigro rinktinės štabo Operatyvinio skyriaus, 1945 m. rugsėjo–1949 m. liepos mėn. Vytauto apygardos štabo Agitacinio skyriaus viršininkas. Būdamas agitacinio skyriaus viršininku buvo vienas iš padėjusiųjų pagrindus Tigro rinktinės kovotojų ir Armijos Krajovos partizanų bendradarbiavimui šiaurinėje Vilniaus krašto dalyje, ypač žvalgybos srityje.[1] Jo vadovavimo būriui metais ženkliai pagerėjo santykiai su baltarusių ir lenkų partizanais, nuo 1948 m. gruodžio 10 d. (neoficialiai – jau nuo tų metų spalio) rinktinės štabe veikė poskyriai gudų ir lenkų reikalams), kurių viršininkai Kadugys (slap.) ir J. Basys-Šarūnas buvo įpareigoti nuolat palaikyti ryšį su kaimynystėje veikiančiais kitataučiais partizanais.[4]
Vienas garsiausių mūšių, kuriame teko dalyvauti V. Žaliaduoniui, buvo 1945 m. kovo 11–12 dienomis Labanoro girioje vykusios Kiauneliškio kautynės, per kurias žuvo iki pusantro šimto NKVD kariškių bei stribų ir 62 ar 63 partizanai. Po šio mūšio Labanoro girioje tapo nesaugu, todėl rinktinės štabas kuriam laikui persikėlė į Adutiškio miškus. V. Žaliaduoniui ir jo 1946 m. birželį suburtai LLA Rytų grupei tų metų rugpjūtį persikėlus į Belmonto miškus, lietuvių partizanai atsidūrė gudų partizanų kaimynystėje; ilgainiui susiklostė palyginti neblogi Rytų grupės ir gudų partizanų santykiai.[1]
1946 m. spalio 1 d. V. Žaliaduonis buvo paskirtas Tigro rinktinės vadu, tačiau dėl prastų ryšių apie savo paskyrimą tesužinojo greičiausiai tik 1947 m. balandį; rinktinės vado pareigas jis perėmė tik 1948 m. rugpjūčio 5 d. Rimtesnių sunkumų Tigro rinktinė patyrė pradedant būtent 1948 metais, kai po 1948 m. gegužės pabaigos trėmimų Rytų Lietuvoje gerokai sumažėjo partizanų rėmėjų.[5] Roko vadovavimo rinktinei metu pagerėjo partizanų drausmė, taip pat jų santykiai su įvairių tautybių vietos gyventojais. Anot V. Bielinio, Rokas labai rūpinosi tiek partizanų, tiek gyventojų saugumu[2]; buvo itin nuolaidus civiliams, tačiau labai griežtas bet kokios partizanų savivalės atžvilgiu.[1]
Nuo 1949 m. liepos mėn. V. Žaliaduonis kartu buvo ir Vytauto apygardos štabo viršininkas, 1950 m. gegužės mėn. Rytų Lietuvos srities vado paskirtas apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininku, netrukus ir srities vado pavaduotoju ir LLKS Tarybos prezidiumo nariu.
1949–1950 m. Cezariui ne kartą siūlyta tapti Vytauto apygardos ir net Rytų Lietuvos srities vadu, tik jis tų pareigų vis atsisakydavo nenorėdamas veikti ne Vilniaus krašte.[6]
1950 m. rugsėjį suimta ir ištremta į Permės kraštą V. Žaliaduonio žmona Jadvyga Basytė-Žaliaduonienė.
Žūtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vincas Žaliaduonis žuvo 1952 m. kovo 27 d. buvusiame Bujutiškės viensėdyje (dabar – Švenčionių raj. Švenčionių sen., šiek tiek vakariau Kačėniškės piliakalnio) patekęs į pasalą. Tiksli eiga nėra žinoma.[7], tačiau anot dažniausiai skelbiamos versijos, tą dieną V. Žaliaduonis-Cezaris su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu užėjo į partizanų ryšininko Mykolo Vaiškūno sodybą susitikti su Vytauto apygardos vadu. Tariamas apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras 1951 m. pabaigoje buvo suimtas ir jau bendradarbiavo su MGB operatyvininkais; partizanams atėjus prie sutartos sodybos, šalia jos atsirado trejos rogės su Ceikinių ir Ignalinos stribais bei MGB darbuotojais. Neilgai trukusio mūšio metu žuvo abu partizanai ir sodybos šeimininkas M. Vaiškūnas, tačiau buvo nukauti ir MGB Ignalinos rajono sk. viršininko pavaduotojas A. Kozodojevas bei stribų dalinio vadas T. Ivanovas.
Žuvusių partizanų kūnai buvo niekinami Ceikiniuose, vėliau užkasti Ignalinoje. Tiksli palaikų palaidojimo vieta nežinoma.
Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1999 m. po mirties pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Tais pačiais metais V. Žaliaduonis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Lazdijuose prie Motiejaus Gustaičio gimnazijos, kurioje mokėsi būsimasis partizanų vadas, pritvirtinta memorialinė lenta.
2017 m. kovo 25 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje paminėtos Vinco Žaliaduonio-Roko žūties 65-ųjų metinės[2].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Aras Lukšas. „V. Žaliaduonis – humaniškasis partizanų vadas“. Lietuvos žinios. Suarchyvuotas originalas 2018-03-01. Nuoroda tikrinta 2018-02-28.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Povilas Šimkavičius. „Atmintis gyva: partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas“. Lietuvos aidas. Nuoroda tikrinta 2018-02-28.
- ↑ [1]
- ↑ Lietuvos partizanų Tigro rinktinė: pavaldumas, struktūra ir veikimo teritorija. Geistautas Gečiauskas, Genocidas ir rezistencija, 2006 m.
- ↑ [2]
- ↑ [3]
- ↑ [4] Archyvuota kopija 2018-03-01 iš Wayback Machine projekto.