Transi
Kitos reikšmės – Trans (reikšmės).
Transi (iš lotynų k. 'perėjimas'), arba lavono kapas (angl. cadaver tomb) – vėlyvaisiais viduramžiais Europoje įsivyravęs antkapinių paminklų puošybos stilius. Jei realūs kilmingųjų antkapiniai paminklai vaizdavo velionį su jo prabangą demonstruojančiomis regalijomis, tai transi tradicijos paminkluose kūnas dažniausiai skeletas – nuogas ar kiek pridengtas irstančių drabužių liekanų, o tai simbolizavo visų lygybę prieš mirtį.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įprastai ant kilmingųjų kapų buvo įrengiami klasikiniai antkapiniai paminklai su pastatomomis ar paguldomomis, artimomis natūraliam dydžiui, akmeninėmis velionio figūromis. Vėlyvajame viduramžių periode pradėti naujai statyti transi stiliaus paminklai, kurie siejosi su viduramžiška mirties simbolika. Vyravo vieša nuomonė, kad fizinis kūnas tebuvo skirtas laikinai žemėje priglausti sielą, tad mirtis ir tam tikras perėjimas (iš čia ir „transi“ sąvoka) – neišvengiama lemtis, procesas, kurio metu kūnas, kaip ir bet kokie žemiški turtai, praranda savo prasmę. Lavonų antkapių stilius buvo artimas epochos simbolikai, kuri įkūnyta mirties šokio („Danse Macabre“), mirties pergalės vaizdiniuose, tuometinėje mirtį ir pomirtinį gyvenimą vaizdavusioje tautosakoje.[1] Daugelio tyrinėtojų nuomone, transi paskirtis siejosi su memento mori (priminti gyviesiems apie mirtes neišvengiamumą), nes mirties galybę tuomet demonstravo siautėjusios maro epidemijos, niokojantys karai.
Pirmą kartą tokie antkapiai pasirodė XIV a. pabaigoje kai kuriuose Šiaurės Europos regionuose. Priklausomai nuo regiono, tai galėjo būti figūra, visiškai suvystyta į calūną, skeletas, padengtas odos liekanomis, yrantis lavonas su kyšančiais viduriais arba padengtas rupūžėmis ir gyvatėmis. Anglijoje buvo priimta vaizduoti sudžiūvusius kūnus, o Austrijoje ir Vokietijoje vyravo gyvatės ir rupūžės, Prancūzijoje, Burgundijoje ir Škotijoje – suvystytos figūros. Prancūzų skulptoriai neretai kūrė kirmėlių išėstų kūnų pavidalo statulas. XVI a. Prancūzijoje atsirado dar vienas vaizdavimo būdas - nuogas kūnas tik kelios valandos po mirties. Transi galėjo būti išdėstyti antkapyje įvairiais būdais. Kai kuriais atvejais jie galėjo būti įkomponuoti antkapinėje plokštėje, būti reljefo dalimi. Transi galėjo papildyti aukščiau esanti nedidelė figūra – besimeldžianti siela. Buvo paplitusios ir sudėtingos antkapių skulptūrinės kompozicijos - natūralaus dydžio transi skulptūros buvo derinamos su skulptūriniu gyvo žmogaus įvaizdžiu.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Gulsčio paminklo reljefo fragmentas. Belgija, 1550 m. -
„Kirmėlių išgraužta“ gulinti figūra. Belgija, XVI a. -
„Lavonų“ antkapis šventoriaus sienoje. Airija, XVI a. -
Transi stiliaus stovinti skulptūra muziejuje Prancūzijoje -
Antkapinis paminklas su gyvo ir mirusio žmogaus skulptūromis. Anglija, 1431 m. -
Antkapis. Anglija, 1539 m.
.JPG)
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kathleen R. Cohen, Metamorphosis of a Death Symbol: The Transi Tomb in the Late Middle Ages and the Renaissance, University of California Press Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto., ISBN 9780520018440
