Tosa (šuo)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tosa Inu

Tosa (Tosa Inu) - šuns veislė, išvesta Japonijoje. Veislės pavadinimas Tosa-Inu (Toza-Inu) kyla iš dviejų žodžių - Tosa - senosios žemės pavadinimo (dabartinė Kočio prefektūra) ir žodžio inu (jap. 'šuo').

Fiziologija[taisyti | redaguoti kodą]

Tosa-Inu - stambus, masyvaus kūno sudėjimo šuo. Yra trys Tosų tipai: lengvi - iki 50 kg, vidutiniai - iki 70 kg ir sunkūs - iki 90 kg ir daugiau. Minimalus svoris yra 35 kg, o ūgis 60 cm patinams ir 55 cm kalėms. Tosos galva stambi, plačia kaukole. Kalių galva šiek tiek mažesnė ir atrodo moteriškiau. Tosa-Inu turi stiprius nasrus, galingais žandikauliais ir žirkliniu prikandimu. Akys tamsios, nedidelės, žvilgsnis paprastai išreiškia ramumą ir kilnumą. Snukis būna tokios pat spalvos kaip ir kūnas, dažnai su juoda kauke, kas yra laikoma privalumu. Ausys vidutinio dydžio, V formos, kabančios. Lygi nugara, patemptas pilvas, plati krūtinė aiškiai rodo tai, kad Tosa-Inu - sportiškas, mėgstantis fizinį krūvį šuo. Priekinės Tosos galūnės tiesios, galingos, vidutinio ilgio. Galinės galūnės raumeningos, gerai išreikštais kampais sąnariuose. Kailis trumpas, tankus. Galimos spalvos variacijos - nuo rudos iki raudonos, retai būna juodi ir tigriniai. Standartas leidžia nedideles baltas dėmes ant šuns krutinės.

Tosa Inu istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartinės Tosos protėviai buvo išvesti Japonijoje dar prieš 900 metų. Susiformavę izoliacijos sąlygomis, tai buvo vidutinio dydžio, iki 23 kg sveriantys špiciniai šunys stačiomis ausimis ir uodegomis, suktomis į nugaros pusę, daug kuo primenantys dabartinę Akita-Inu. Istoriniai dokumentai liudija, kad Tosa Inu veislės šunys buvo populiarūs tarp samurajų ir buvo dažnai naudojami šunų kovoms. 1854 m., atsivėrus sienoms į Japoniją, plūstelėjo užseniečiai, kartu su savo pasiekimais bei stipresniais koviniais šunimis. Kad pataisytų padėtį ir pagerintų kovines savybes, japonai sukryžmino savo Tosą iš pradžių su buldogu, vėliau su bladhaundu, mastifu, bulterjeru, pointeriu, dogu ir galiausiai su senbernaru. Viso to rezultatas - šiuolaikinė Tosa-Inu.

Antras pasaulinis karas sudavė labai smarkų smūgį Tosa-Inu populiacijai Japonijoje. Tik kai kurių veisėjų, slėpusių savo šunis kalnuose, beprecedenčių veiksmų dėka, japonai sugebėjo išsaugoti geriausius veislės atstovus. Dabar Tosa yra labai reta šunų veislė ir Japonijoje, ir už jos ribų. Japonai labai retai parduoda Tosos šuniukus į užsienį, mieliau pasilieka savo nacionalinį turtą sau. Tačiau kai kurie šuniukai buvo išvežti už Japonijos ribų ir tapo Europinės, Amerikos ir Korėjos linijų pradininkais.

Charakteris[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir daugumai molosinių šunų, Tosai būdingas teritoriškumas, savarankiškumas. Šie šunys ištikimi šeimininkui, labai prisiriša prie jo šeimos ir ją saugo. Tosa-inu gali būti kompanionas, šuo vedlys aklajam, aviganis, sargas. Individualios šuns savybės labai priklauso nuo auklėjimo. Įprastai su kitu šunimi gali kartu gyventi tik tuo atveju, jei užaugo kartu su juo.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka