Tomas Algirdas Zauka
| Tomas Algirdas Zauka | |
|---|---|
| Gimė | 1899 m. rugsėjo 21 d. Rūmiškiai, Obelių vlsč. |
| Mirė | 1970 m. sausio 21 d. (70 metų) Kuršėnai |
| Sutuoktinis (-ė) | Bronislava Vaitkevičiūtė |
| Veikla | Lietuvos lakūnas, visuomenės veikėjas |
| Žinomas (-a) už | lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimo išsaugojimą |
| Žymūs apdovanojimai | |
Tomas Algirdas Zauka (1899 m. rugsėjo 21 d. Rūmiškiuose, Obelių vlsč. – 1970 m. sausio 21 d. Kuršėnuose) – lakūnas, vienas Lietuvos sportinės aviacijos pradininkų, visuomenės veikėjas. Buvo transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikų išsaugojimo, atminimo įamžinimo Puntuko akmenyje organizatorius.[1][2][3]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
T. Zauka gimė Rūmiškių vienkiemyje gausioje valstiečių šeimoje, kurioje augo keturi broliai ir dvi seserys. Baigęs pradinę mokyklą, pas vietinį vargonininką išmoko groti vargonais. 1919–1922 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje – buvo eilinis Kauno apskrities komendantūroje. Baigęs privačius buhalterių kursus, 1922–1940 m. dirbo Finansų ministerijos Mokesčių departamente. Čia dirbdamas susipažino ir sukūrė šeimą su Bronislava Vaitkevičiūte. Baigęs suaugusiųjų gimnaziją Kaune, 1926–1933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete (dėl asmeninių priežasčių nebaigė).
1930 m. baigė Lietuvos aeroklubo surengtus pirmuosius civilinių lakūnų kursus ir buvo vienas iš keturių, gavusių pilotų pažymėjimus. Aeroklube jis visuomeniniais pagrindais buvo revizijos komisijos narys, nuo 1937 m. – valdybos narys.
Karo metais T. Zauka dirbo Raudonojo teroro muziejuje, Vilniaus miesto savivaldybėje. 1940–1944 m. vadovavo S. Dariaus ir S. Girėno komitetui, kuris buvo įregistruotas jo namuose Žaliakalnyje. Nacių okupacijos metais buvo pavojinga planuoti paminklą S. Dariui ir S. Girėnui Kaune, bet T. Zauka turėjo kitą sumanymą – įamžinti lakūnų atminimą Anykščiuose. 1942–1943 m. jis rinko aukas ir organizavo S. Dariaus ir S. Girėno reljefinių portretų (skulp. Bronius Pundzius) kaldinimą Puntuko akmenyje.[4] Meistrai akmenį slapta iškalė, virš jo pasistatę medinę pašiūrę.
Artėjant frontui, Vytauto Didžiojo karo muziejaus komisija sprendė, kaip paslėpti tautos relikvijas. Komisijos darbe dalyvavęs T. Zauka rūpinosi legendinių lakūnų palaikų likimu. 1944 m. kartu su aviacijos kapitonu Ignu Vyliumi nuo sovietų okupantų paslėpė lakūnų palaikus, rūpindamiesi apsaugoti juos nuo išniekinimo. Su VDU Medicinos fakulteto darbuotojų pagalba karstai su lakūnų palaikais iš Medicinos fakulteto koplyčios buvo perkelti į rūsį ir užmūryti sienos nišoje, kur lakūnų kūnai išbuvo 20 metų.[4]
Pasibaigus karui, T. Zauka pateko į KGB akiratį. 1945–1952 m. buvo ištremtas kalėti Šiaurės lageriuose (Archangelsko sritis, Vorkuta, Komija). Paleistas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kuršėnuose. 1963 m., rengiantis paminėti transatlantinių lakūnų žūties 30-metį, padėjo atskleisti jų palaikų paslėpimo vietą.[1]
1969 m. pateko į mįslinga avariją, kurioje jis buvo stipriai sužalotas, netrukus į T. Zauką buvo pasikėsinta dar kartą.[4] Nuo patirtų sužalojimų T. Zauka nebeatsigavo – 1970 m. mirė. Buvo palaidotas Kuršėnų senosiose kapinėse Užmiesčio gatvėje. Kapą puošia lakūno antkapis su dviejų sukryžiuotų propelerių kryžiumi.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Tomas Algirdas Zauka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
- ↑ 2,0 2,1 „Tomo Algirdo Zaukos kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Lietuvos Aviacijos Istorija 1919 - 1940 m. Tomas Algirdas Zauka plienosparnai.lt
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Legendinių lakūnų bareljefai buvo kalami slapta kauno.diena.lt