Tarpplanetinis internetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tarpplanetinis internetas (InterPlaNetary (IPN) internet project) – tarpplanetinio informacinio komunikacijos tinklo projektas, kuriame nuo 1998 m. bedradarbiauja NASA'os Reaktyvinio judėjimo laboratorija (JPL - Jet propulsion Laboratory), korporacija Mitre, UCLA ir Kalifornijos technologijos institutas. Šio projekto kūrėjai yra JPL mokslininkų grupė, vadovaujama Vinton Cerf (vienas iš TCP/IP protokolo kūrėjų, dažnai vadinamas interneto tėvu) ir Adrian Hooke.

2008 metų lapkričio 18 d. NASA paskelbė, kad buvo sėkmingai atlikti mėnesį trukę pirmieji IPN projekto testai tolimajame kosmose. Tinkle veikia 10 mazgų, kurių vienas yra NASA'os „Epoxi“ zonde, kiti 9 - JPL laboratorijose. Jie imituoja Marso paviršiuje veikiančius marsaeigius, aplink jį besisukančius palydovus ir NASA valdymo centrus Žemėje. Šių bandymų metu į Žemę buvo sėkmingai persiųstos kosmoso nuotraukos iš „Epoxi“ zondo, esančio daugiau nei 32 mln. kilometrų atstumu nuo Žemės. Tarpplanetinį internetą planuojama ateityje panaudoti ryšiui su aplink kitas planetas besisukančiais NASA zondais koordinuoti.

IPN išspręs kai kurias tolimojo kosmoso tyrinėjimo problemas. Viena iš tokių problemų yra ryšys su kosminiais aparatais, skrendančiais link kitų sąlygiškai netoli esančių planetų. Įprasta interneto struktūra (taip pat ir protokolai) negali būti perkelta į tarpplanetinę erdvę jau vien dėl signalų, sklindančių erdvėje kosminiais nuotoliais, ilgo perdavimo.

IPN veikia panašiu kaip elektroniniai laiškai principu: informacija yra išsaugoma ir persiunčiama į bet kurį sistemos centrą. Projekte naudojamas DTN (Disruption-Tolerant Networking) protokolas. Tinklas garantuos visada veikiantį internetą tarp planetų, erdvėlaivių, astronautų ir Žemės su minimaliu žmogaus įsikišimu. Marso atveju tie centrai bus įdiegti palydovuose supančiuose šią planetą. Astronautai galės siųsti žinutes iš tolimosios Marso pusės. Nepaisant to, šios žinutės bus perduotos į artimiausią centrą ir nusiųstos į Žemę. Šis IPN informacijos perdavimo ir persiuntimo metodas garantuos anksčiau iškilusių su kosminiais nuotoliais susijusių problemų, tokių kaip didelės paklaidos, gaišatis, kuri būna minučių ar netgi valandų trukmės, sumažinimą.

Ateityje bus vykdomi DTN protokolu paremto tinklo bandymai Tarptautinėje kosminėje stotyje.