Socialistinio darbo didvyris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Medalis

Socialistinio darbo didvyris (rus. Герой Социалистического Труда) – TSRS ir Varšuvos sutarties organizacijos šalių garbės vardas. Teiktas 1938–1991 m. Tai buvo aukščiausias pasižymėjimo šalies ekonomikoje ir kultūroje ženklas. Sprendimą dėl šio vardo suteikimo priimdavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.

ŠIs garbės vardas įsteigtas 1938 m. gruodžio 27 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimu. Socialistinio darbo didvyrio vardus Prezidiumas suteikdavo tiems piliečiams, kurie prisidėjo prie sovietų pramonės, žemės ūkio, transporto, prekybos, mokslo vystymo ir savo pasiekimais didino TSRS galią ir šlovę.

Iš pradžių socialistinio darbo didvyriams buvo suteikiamas Lenino ordinas ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pažymėjimas. Siekiant atskirti socialistinio darbo didvyrius nuo kitų Lenino ordino gavėjų nuo 1940 m. gegužės 22 d. kartu buvo įteikiamas ir auksinis „Kūjo ir pjautuvo“ medalis.

Dukart socialistinio darbo didvyriams buvo suteikiamas antras „Kūjo ir pjautuvo“ medalis, darbo didvyrio gimtinėje būdavo pastatomas jo bronzinis biustas. Triskart socialistinio darbo didvyrių biustus planuota statyti šalia Tarybų Rūmų, bet tai nebuvo įgyvendinta, nes rūmai taip ir nebuvo pastatyti. „Kūjo ir pjautuvo“ medalio autorius buvo A. Pomanskis.

Garsiausi socialistinio darbo didvyriai[taisyti | redaguoti kodą]

Per visą TSRS istoriją šis garbės vardas buvo suteiktas 19 tūkstančių kartų, tarp jų daugiau nei šimtui žmonių – du kartus, o 16-kai – triskart.

Pirmajam Socialistinio darbo didvyrio vardas buvo suteiktas J. Stalinui, jo 60-mečio proga 1939 m. Įdomus faktas: J. Stalinas buvo ir Tarybų Sąjungos didvyris, tačiau sakydavosi nevertas šio apdovanojimo ir niekada nesegėjo TSRS Didvyrio Aukso Žvaigždės, nors „Pjautuvo ir kūjo“ medalį segėjo nuolat.

Triskart Socialistinio darbo didvyriais buvo: akademikai Anatolijus Aleksandrovas, J. Zeldovičius, Mstislavas Keldyšas, Igoris Kurčiatovas, J. Charitonas, K. Ščiolkinas; aviakonstruktoriai Andrejus Tupolevas bei S. Iljušinas; sunkiųjų tankų konstruktorius N. Duchovas, gynybinės pramonės organizatoriai B. Vanikovas bei J. Slavskis, kolūkio pirmininkas Ch. Tursunkulovas, Kazachstano komunistų partijos vadovas Dinmuchamedas Kunajevas ir TSKP CK Generalinis sekretorius Konstantinas Černenka.

TSKP CK Pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, būdamas triskart Socialistinio darbo didvyriu, buvo dar ir Tarybų Sąjungos didvyriu; triskart Socialistinio darbo didvyriui akademikui A. Sacharovui už antitarybinę veiklą šie vardai buvo atimti, o perestroikos laikais – grąžinti.

Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Ustinovas buvo dukart Socialistinio darbo didvyris ir Tarybų Sąjungos didvyris; TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas maršalas Klimentas Vorošilovas buvo Socialistinio darbo didvyris ir dukart Tarybų Sąjungos didvyris; TSKP CK Generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas buvo Socialistinio darbo didvyris ir triskart Tarybų Sąjungos didvyris. Paskutinis asmuo, kuriam suteiktas šis vardas – Kazachstano dainininkė B. Tulegenova (apdovanota 1991 m. gruodžio 21 d.).

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Socialistinio darbo didvyrio vardą Lietuvoje turėjo Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Justas Paleckis, poetas Eduardas Mieželaitis, akademikas Jonas Kubilius, Kauno „Apvijos" gamyklos brigadininkas Vytautas Naujokaitis, Naujosios Akmenės cemento gamyklos ekskavatorininkas Antanas Gabalis, Klaipėdos jūrų uosto darbininkas Česlovas Levickas, gydytojas Anzelmas Voiška, „Sigmos“ gamyklos frezuotojas Pranas Svilainis, statybininkas Zenonas Jonaitis, žemdirbys Kostas Gvazdžiauskas, gydytojas Leonas Merkelis, V. Mykolaičio-Putino mokyklos-internato direktorius, vėliau - LTSR Liaudies švietimo ministras Valentinas Spurga, klaipėdietis statybininkas Vytautas Pūkas, statybininkas Aleksandras Lašukas, Juknaičių tarybinio ūkio direktorius Z. Dokšas, kolūkio Ukmergės raj. pirmininkas Juozas Kondrotas; Šiaulių r. „Raudonosios vėliavos“ kolūkio traktorininkas Vytautas Vaičiulis, Elektrėnų valstybinės elektrinės direktorius Pranas Noreika, akademikas Juras Požela, akademikas Juozas Matulis, fizikas Isakas Kikoinas, kolūkio pirmininkas A. Malinauskas, fizikas Aleksandras Lebedevas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]