Siauralapis vikis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vicia angustifolia

Siauralapis vikis (Vicia angustifolia)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Eilė: Pupiečiai
( Fabales)
Šeima: Pupiniai
( Fabaceae)
Gentis: Vikis
( Vicia)
Rūšis: Siauralapis vikis
( Vicia angustifolia)

Siauralapis vikis (Vicia angustifolia) – pupinių (Fabaceae) šeimos, vikių (Vicia) genties augalas.

Vienmetis žolinis augalas. Lapų pažastyse po 1−2 žiedus. Taurelė suaugtinė, įžambiai nukirsto vamzdelio pavidalo, žalia, su 5 lygiais danteliais. Vainikėlis iki 18 mm ilgio, violetiškai purpurinis arba rausvas, kaip ir kitų ankštinių, iš 5 skirtingos formos, bet tos pačios spalvos lapelių − burės, laivelio, irklų. Burės lakštelis plačiai kiaušiniškas. Kuokelių 10, iš jų 1 laisvas, o 9 koteliai suaugę. Vaisiai − įstrižos, plikos, tamsiai rudos arba juodos, iki 5 cm ilgio, trumpakotės ankštys; viršūnėje trumpas, lenktas snapelis. Ankštyje 8−12 apvalių, margų arba juodų sėklų. Stiebas laipiojantis arba kylantis, dažniausiai vienas, briaunotas. Lapai pražanginiai, poromis plunksniški, iš 6−12 lapelių, viršūnėje šakoti ūseliai. Jais vikis įsikimba į greta augančius augalus, jų stiebus bei šakas, ir pakyla nuo žemės. Lapeliai pailgai kiaušiniški, viršutinių stiebo lapų jie siaurai lancetiški, nukirsta arba apskrita viršūne, su smaigalėliu. Prielapiai lancetiški, išilgai pusiau perskeltos strėlės pavidalo, dantyti.

Auga pasėliuose, dirvonuose, sausose pievose, pylimų šlaituose, sausuose miškuose (jaunuolynuose), pamiškėse. Mėgsta lengvus dirvožemius. Žiedus, turinčius nektaro, lanko vabzdžiai. Nužydėjęs vasarą, šis vikis rudenį žydi antrąkart. Vertingas pašarinis augalas, nors ir turi šiek tiek nuodingų gliukozidų. Javų pasėliuose piktžolė. Vikio šaknyse, kaip ir visų ankštinių, yra gumbelių, kuriuose gyvena bakterijos, gebančios įsisavinti oro azotą.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 56 psl.