Sauronas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sauronas
Sauron.jpg
Saurono portretas
Kiti vardai Gortauras
Rasė Pusdievis
Kieno pusėje Mordoras
Knyga (-os) Žiedų valdovas: Žiedo brolija

Žiedų Valdovas: Dvi Tvirtovės
Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas

Silmariljonas

Sáuronas (Sauron, Quenya), Gortauras (Gorthaur, Sindarin; abu vardai reiškia „nekenčiamąjį“, „tą, kuriuo bjaurimasi“) – vienas pagrindinių Dž. R. R. Tolkino knygos „Žiedų valdovas“ personažų, taip pat veikiantis ir Tolkino „Silmarillion“ (Morgoto parankinis) bei „Hobite“ (Necromancer – Nekromantas).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Pirmasis amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Sauronas paprastai žinomas kaip pagrindinis neigiamas „Žiedų valdovo“ veikėjas, apie jį nemažai kalbama knygoje „Silmarillion“, kurioje pasakojama ankstyvoji Tolkino pasaulio Ardos istorija. Sauronas buvo maja (arba „majas“, „majaras“; Q. vns. maia, dgs. maiar), – kiek žemesnio rango nei valos (valai, valarai; Q. vns. vala, dgs. valar) padermė. Valos ir majos buvo pirmieji pasaulio kūrėjo Ilūvataro tvariniai, tai jų pastangomis buvo suformuota Visata ir Arda – „Žemė“. Tik vėliau Ardoje prabudo kiti Ilūvataro vaikai – elfai ir žmonės. Sauronas buvo vieno galingiausių valų – kalvio Aulės padėjėjas, tačiau vėliau jį savo pusėn patraukė Melkoras (vėliau – Morgotas) – Tamsai, blogiui, destrukcijai atstovaujantis vala.

Pirmajame Amžiuje noldų (noldorų) giminės elfai (Q. vns. noldo, dgs. noldor) palieka Valinoro karaliją ir, vydamiesi silmarilius pagrobusį Morgotą, nukeliauja į Viduržemės regioną Belerijandą. Elfų kare su Morgotu Sauronas iškyla kaip stipriausias jo karo vadas (vadinamas Morgoto leitenantu). Sindų kalba jis vadinamas Gortauru Žiauriuoju. Sauronui žiaurumu prilygo nebent balrogų vyriausiasis Gotmogas. Tais laikais Sauronas buvo iliuzijų meistras ir kailiamainys: jo tarnai buvo vampyrai (svarbiausia jų – Turingvetilė), vilkolakiai (jų garsiausias – Draugluinas).

Sauronas užkariavo elfų nuo seno apgyvendintą salą Tol Sirijoną („Sirijono salą“) ir pervadino ją Tol-in-Gaurotu („Vilkolakių sala“). Vėliau į Tol Sirijoną sugrįžta ankstesnis salos valdovas, Nargotrondo valstybės karalius Finrodas Felagundas, lydimas žmogaus Bereno. Finrodas pralaimi kovą su Sauronu, tačiau Berenui ir kitiems kaliniams iš požemių išsigelbėti padeda jo mylimoji elfė Lūtijena ir šuva Huanas.

Po Įniršio karo, kuriuo užsibaigė Pirmasis Amžius, valos ištremia Morgotą už pasaulio ribų. Sauronas atgailauja, tačiau, greičiausiai, tik iš baimės, kad jį ištiks jo valdovo likimas. Tačiau kai valos pareikalauja, kad Sauronas grįžtų į Valinorą, šis pasprunka ir pasislepia Viduržemėje.

Antrasis Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Antrajame Amžiuje, beveik ištisą tūkstantmetį praleidęs besislapstydamas, Sauronas pasirodo vėl, šį kartą pasivadinęs „Anataru“ (Annatar, „Dovanojančiuoju“, „Dovanų valdovu“) ir susikūręs labai gražų išorinį pavidalą. Jis netrunka užmegzti draugiškus ryšius su didžiaisiais to meto elfų kalviais iš Eregiono ir ima su jais dalytis savo paslaptimis. Kai kurie elfai, ypač Galadrijelė ir Gil-Galadas, nepatikėjo Saurono atsivertimu, tačiau Eregijono elfai nepaiso jų perspėjimų.

Padedami Saurono-Anataro, elfų kalviai nukaldina Galios Žiedus, jų savininkams gali suteikiančius ypatingų galių. Slapta nuo elfų Sauronas Mordore, Lemties kalne (Orodruine) nukaldina Vienatinį Žiedą, kuriam buvo skirta valdyti visus kitus žiedus. Tik trys elfų žiedai (Narya, Nenya, Vilya) buvo nukaldinti Sauronui nedalyvaujant, taigi jie nepavaldūs Vienatiniam Žiedui. Į Žiedą Sauronas įliejo savo paties galios, kas reiškė, jog šias galėjo perimti ir panaudoti savo tikslais bet kas, kas buvo pakankamai stiprus atsispirti Žiedo traukai ir galėjo jį įvaldyti pats. Jei Vienatinis Žiedas būtų buvęs sunaikintas, Sauronas būtų nusilpęs taip, kad niekada nebegalėtų įgyti fizinio kūno.

Sauronas pirmąsyk užsimovus Vienatinį Žiedą, elfai pajunta jo kėslus ir paslepia savuosius tris žiedus. Žiedus saugoti patikima Gil-Galadui, Galadrijelei ir Kyrdanui (pastarasis vėliau savo žiedą atiduoda Gendalfui). Sauronas pradeda karą su elfais ir nesunkiai užkariauja didžiąją dalį žemių į Vakarus nuo Anduino. Jau pačioje karo pradžioje Sauronui pavyksta nužudyti Eregijono elfų karalių Kelebrimborą (pagrindinį žiedų kalvį) ir pagrobti svarbiausius Galios Žiedus – Septynetą ir Devynetą.

Po ilgo ir sudėtingo karo elfai galų gale sulaukia pagalbos iš Nūmenoro valdovo Tar-Minastiro ir įveikia Saurono kariuomenę. Pats Sauronas pasitraukia į Mordorą, čia ima statytis Barad-dūro tvirtovę ir Juoduosius Mordoro vartus. Žiedų Septynetą Sauronas atiduoda dvarfų karaliams, Devynetą – žmonėms. Dvarfai pasirodo esantys atsparūs Galios Žiedams ir nepaklūsta Tamsos Valdovo valiai (nors ir neišvengia neigiamo žiedų poveikio). Žmonių karaliai buvo per silpni, kad atsispirtų, ir galiausiai virto svarbiausiais Saurono parankiniais – nazgūlais. Sauronas ima telkti išsiblaškiusius savo buvusio valdovo Morgoto tarnus – orkus, trolius. Dalis žmonių, gyvenančių Rytuose ir Pietuose, taip pat tampa Saurono armijos dalimi, atsiranda net Tamsos Valdovo kultų. Sauronas pasivadina Viduržemės valdovu ir žmonių karaliumi.

Matydamas padėtį blogėjant, didžiulę armiją į Viduržemę atplukdo Nūmenoro karalius Ar-Farazonas. Saurono kariai, išvydę nūmenorėnų galią, sprunka, užuot kovoję, o Sauronas pasiduoda Ar-Farazonui ir kaip kalinys nugabenamas į Nūmenorą (Žiedas lieka Mordore). Greitai paaiškėja, kad pasiduodamas Sauronas turėjo savų tikslų: jis ima kontroliuoti Ar-Farazoną, jam patarinėti, Nūmenore jo pastangomis išplinta Melkoro kultas. Sauronas įkalba Ar-Farazoną užimti Valinorą, argumentuodamas, kad šitaip karalius pasieksiąs nemirtingumą. Ar-Farazonas surenka milžinišką laivyną ir nuplaukia į valų žemes, šitaip pažeisdamas kadaise Ilūvataro duotą priesaką nūmenorėnams niekada nepklaukti į Vakarus. Ilūvataras įsikiša, sunaikina didįjį laivyną ir paskandina Nūmenoro salą. Sauronas lieka gyvas ir grįžta į Mordorą, nors jo fizinis kūnas pražūva. Keletas Nūmenoro kilmingųjų, likusių ištikimų Ilūvataro draudimui, sugeba pasprukti ir pasislėpti Viduržemėje. Čia jie įkuria Gondoro ir Arnoro karalystes.

Susigrąžinęs Vienatinį Žiedą, Sauronas vėl įgyja fizinį kūną ir ima burti karines pajėgas. Tačiau dėl savo nelabų darbų jis jau nebegalėjo susikurti anksčiau turėto angeliškai gražaus pavidalo.

Gondoro, Arnoro, elfų karalysčių kariuomenės su Elendiliu ir elfu Gil-galadu priešakyje („Paskutinioji Sąjunga“) imasi ryžtingos kovos su Sauronu. Po septynerius metus trukusios Barad-dūro apsupties Sauronas išveda savo kariuomenę lemtingam mūšiui. Gil-galadas, Elendilis žūva, tačiau Elendilio sūnus Isilduras nukerta Sauronui pirštą, ant kurio šis mūvėjo Vienatinį Žiedą. Sauronas vėl praranda fizinį pavidalą. Isilduras atsisako sunaikinti Vienatinį Žiedą ir taip baigti kovą su Sauronu, vėliau jis žūva, o Žiedas pradingsta beveik trims tūkstančiams metų.

Trečiasis Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Trečiojo Amžiaus pradžioje Sauronas įsikuria Žaliosios Girios pakraštyje esančioje Dol Gulduro tvirtovėje. Tuo metu Viduržemės gyventojai dar neatpažįsta jau mitu tapusio Saurono ir Dol Gulduro gyventoją vadina Nekromantu (šiuo vardu jis minimas romane „Hobitas“). Nujausdamas kažką negero (Žalioji giria tuo metu buvo tiek pakitusi, kad buvo pervadinta Gūdžiagire – Mirkwood), į Dol Guldurą keliauja Gendalfas Pilkasis. Slapta apsilankęs tvirtovėje, jis įsitikina, kad „Nekromantas“ – tai Sauronas. Gendalfo įspėta Baltoji Taryba, sudaryta iš Penkių Išminčių ir stipriausių elfų valdovų, nusprendžia dar nesustiprėjusį Sauroną išvyti iš jo naujosios tvirtovės. Sauronas, jausdamas, jog dar yra neatgavęs savo pirmykščių galių, atsitraukia į Mordorą.

Pamažu Sauronas atgauna savo galias, visa matanti Saurono Akis tampa prievartos ir baimės simboliu. Mordore Sauronas atstato prieš beveik tris tūkstančius metų vykusio karo metu apgriautą Barad-Dūro Bokštą, ir Viduržemės gyventojų nuogąstavimai apie Tamsos Valdovo sugrįžimą pasitvirtina. Ruošdamasis lemtingam karui su žmonėmis ir elfais, Sauronas buria milžiniškas orkų bei ištikimų jam žmonių iš Rytų ir Pietų kraštų pajėgas.

Pirmojoje „Žiedų valdovo“ dalyje rašoma, kaip Gendalfas suvokia kadaise pradingusį Vienatinį Galios Žiedą vėl atsiradus. Gendalfas nori tartis su Baltosios Tarybos vyriausiuoju Sarumanu, tačiau paaiškėja, kad šis bendradarbiauja su Sauronu (nors tylomis planuoja suradęs Žiedą pats jį perimti). Nesutikęs prisijungti prie Sarumano planų, Gendalfas įkalinamas ir iš Orthanko bokšto pasprunka tik padedamas erelių karaliaus Gvaihiro.

Sauronas taip pat ieško savo Vienatinio Žiedo. Orkams sučiupus Golumą, kuris Žiedą prieš kelis šimtmečius buvo atėmęs iš nužudyto draugo, Sauronas asmeniškai jį kankina ir sužino, jog Žiedas dabar yra pas hobitą, vardu Bilbas Beginsas. Pasiųsti surasti Žiedą bei hobitą nazgūlai nespėja – Bilbas Beginsas yra iškeliavęs į Rivendelą, o jo giminaitis Frodas Beginsas Gendalfo paliepimu taip pat paliko namus. Frodo ir jo bičiulių dėka Žiedas atsiduria Rivendele, o iš ten gabenamas Mordoro link – Frodas ir naujai suburta Žiedo draugija (brolija) gauna užduotį jį sunaikinti.

Antrojoje „Žiedų valdovo“ dalyje pasakojama apie Rohano užpuolimą (jam vadovauja Sarumanas, neva patartas Saurono). Rohano kariuomenė su entų pagalba įveikia Sarumaną. Vienas iš palantyrų (Q. „toli matantis“, t. y. „regėjimo akmuo“), buvęs Orthanko bokšte, pakliūna į Žiedo draugijos rankas. Isilduro, kadaise nukirtusio Sauronui pirštą, ainis Aragornas pasinaudoja palantyru ir mintimis kalbasi su Sauronu. Šitaip Saurono dėmesys nukreipiamas nuo Frodo, tuo metu artėjančio Mordoro link, o pats Tamsos Valdovas nusprendžia, kad Aragornas turi Žiedą ir pasiunčia armiją į Gondoro sostinę Minas Tiritą, kur keliauja Aragornas.

Mūšį dėl Minas Tirito Saurono priešai su dideliais nuostoliais laimi, tačiau visiems aišku, kad Saurono pajėgos nuo to nė kiek nesumenkėjo. Svarbiausia neleisti jam rasti Vienatinio Žiedo. Todėl Gendalfo ir Aragorno vadovaujami jungtinės Rohano ir Gondoro kariuomenės likučiai žygiuoja link Juodųjų Mordoro Vartų, kad atitrauktų Saurono dėmesį. Visas savo pajėgas sutelkęs ten, Sauronas nepastebi, kad Frodas – jau Lemties Kalne. Jis paskutinę akimirką pasiduoda Žiedo valiai ir nusprendžia jį pasilikti sau. Pajutęs suaktyvėjusį Žiedą, Sauronas kalno link nusiunčia nazgūlus, tačiau viską užbaigia Golumas: visą laiką sekęs Frodą ir jo bendražygį, jis pagaliau šoka ant Frodo, nukanda jam pirštą su Žiedu ir krenta į kunkuliuojančią lavą.

Sunaikinus Vienatinį Žiedą, buvo galutinai sunaikinta Saurono galia, jis niekada nebegalėjo atgauti fizinio pavidalo. Griuvo ir Barad-dūro bokštas.

Vardai[taisyti | redaguoti kodą]

Vardas „Sauronas“ (ankstesnė forma Þauron) yra kilęs iš Tolkino sukurtos kalbos kvenjos būdvardžio „saura“, reiškiančio „nekenčiamą“, taigi Saurono vardas reiškia „Neapkenčiamiausią iš Neapkenčiamiausiųjų“. Sindų kalba Sauronas dar vadinamas Gortauru (Gorthaur). Išvertus tai skambėtų kaip „Baimė Neapkenčiamiausiajam“. Taip pat jis retkarčiais vadinamas Bevardžiu Priešu. Dūnadanai (Isilduro palikuonys) jį dar vadino Sauronu Apgaviku, prisimindami istoriją su slapta nukaldintu Galios Žiedu bei įvykiais Nūmenore.

Neretai Sauronas pavadinamas ir Tamsiuoju Mordoro Valdovu arba Žiedų Valdovu. Tiesa, šie epitetai „Žiedų Valdovo“ trilogijoje panaudoti tik keletą kartų. Kiti epitetai: Išdavysčių Meistras, Tamsos Valdovas, Tamsos Galia, Barad-Dūro Valdovas, Liepsnojančioji Akis, bei Kerėtoju. Pirmajame Amžiuje Sauronas neretai buvo vadinamas Tol – in-Gauroto Vilkolakių Valdovu. Antrajame Amžiuje Sauronas elfams jis prisistatė kaip Anataras. Trečiajame Amžiuje, kol nebuvo išsiaiškinta jo tikroji tapatybė, kurį laiką buvo vadinamas Dol Gulduro Nekromantu.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Remiantis „Silmarillion“, Sauronas galėjo keisti savo išvaizdą į ką panorėjęs. Iš pradžių jo pavidalo būta gražaus, tačiau prisijungęs prie Morgoto, Sauronas pasikeičia ir atrodo kaip didžiulis, siaubą keliantis šešėlis. Kovos su šuva Huanu scenoje Sauronas pasiverčia į didžiausią kada nors Viduržemėje matytą vilkolakį, o bandydamas sprukti – į keletą kitų pavidalų. Dar keletą kartų Sauronas įgauna savo pirmykštę gražią išvaizdą – Pirmojo Amžiaus pabaigoje bandydamas apgauti Eonvę, Antrajame Amžiuje – pasirodydamas Eregijono Elfams bei gundydamas Nūmenoro žmones pulti Valinorą.

Kaip ir Morgotas, Sauronas galią keisti pavidalus vėliau praranda. Po nepavykusios nūmenorėnų invazijos į Valinorą ir įsikišus Ilūvatarui, Saurono fizinis kūnas galutinai sunaikinamas. Laikui bėgant, Sauronas vėl sugeba tai padaryti, tiesa, įgauti pirmykštę gražią išvaizdą jam jau nebepavyksta niekada, todėl Sauronas dažniausiai pasirodo kaip siaubingas, tamsus karys. Tolkinas viename savo laiškų rašė, kad Sauronas išrodo kaip žmogus – „stambesnio sudėjimo, tačiau ne gigantiškas“ (Tolkino Laiškai, Nr. 246).

Isilduras prisimena, kad Saurono ranka buvusi „juoda, tačiau kaitri tarsi ugnis“. Golumas, kurį asmeniškai kankino pats Sauronas, pastarąjį prisimena tik su keturiais pirštais – pirštą, ant kurio buvo Vienatinis Galios Žiedas, nukirto tas pats Isilduras.

Frodas savo kelionės į Mordorą metu Sauroną regi kaip didžiulę, liepsnojančią akį Barad-Dūro Bokšto viršuje. Saurono Akis buvusi geltona, su juoda liepsnų gaubiama įpjova, atstojančia vyzdį. Elfas Legolasas kartą Saurono Akį pavadino „Niekad neužsiveriančiąja“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]