Sambo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Laužimas sambo imtynėse

Sambo (rus. самбо, santrumpa iš самооборона без оружия 'savigyna be ginklo') - imtynių rūšis ir savigynos veiksmų sistema, sukurta Tarybų Sąjungoje, jungiant įvairių šalių kovos menų elementus.

Oficialiu sambo gimtadieniu laikoma 1938 m. lapkričio 16 d., kai pasirodė Visasąjunginio kūno kultūros ir sporto komiteto prie TSRS Liaudies komisarų tarybos įsakymas Nr.633 „Apie laisvojo stiliaus imtynių vystymą“[1] (О развитии борьбы вольного стиля; sambo pradžioje buvo vadinamas laisvojo stiliaus imtynėmis).

Nuo 1972 m. vyksta tarptautinės sambo rungtynės. Sambo užsiima daugiau kaip 70 pasaulio šalių.

1981 m. TOK pripažino sambo olimpine sporto šaka, tačiau į olimpinių žaidynių programą iki šiol neįtraukiamas. Manoma, kad tokia neapibrėžta sambo padėtis mažina sambo populiarumą - daug sambistų ima dalyvauti dziudo rungtynėse.
Praktikuojančių sambo skaičius nuolat didėja. Pagal Tarptautinės mėgėjiškų imtynių asociacijos (angl. International federation of associated wrestling styles; FILA duomenis sambo yra vienos iš keturių pagrindinių tarptautinių suaugusiųjų imtynių rūšių. Kitos trys - laisvosios imtynės, graikų-romėnų imtynės , dziudo.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pradininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Iki šiol nėra nutarta, kas yra sambo pradininkas. Oficialiai sambo kūrėju laikomas Anatolijus Charlampijevas (Анатолий Аркадьевич Харлампиев), kurio knyga „Борьба самбо“ ('Sambo imtynės') daug kartų buvo išleista Tarybų Sąjungoje. A. Charlampijevas pirmininkavo 1938 m. gegužį vykusioje mokslinėje metodinėje konferencijoje „1-asis Visasąjunginis trenerių sąskrydis“ (1-ий Всесоюзный тренерский сбор), kurioje buvo aptarinėjami pagrindiniai „laisvojo stiliaus imtynių“ kūrimo ir plėtojimo klausimai. Jis tapo pirmuoju 1938 m. organizuotos Visasąjunginės laisvojo stiliaus imtynių sekcijos (Всесоюзная секция борьбы вольного стиля), būsimosios sambo federacijos, vadovu.

Daugelis žinovų mano, kad sambo pagrindai buvo sukurti dar iki Charlampijevo. Tikraisiais sambo kūrėjais laikomi Charlampijevo mokytojas Vasilijus Oščepkovas (Василий Сергеевич Ощепков) ir Viktoras Spiridonovas (Виктор Афанасьевич Спиридонов)

V.Oščepkovas buvo puikus dziudoistas, Kanō Jigorō mokinys. 1937 m. V.Oščepkovas bvuo suimtas, apkaltintas šnipinėjęs Japonijos naudai kartu su kitais 4-osios NKVD valdybos žvalgais ir po 10 dienų mirė kalėjime nuo širdies smūgio.[2].
V. Spiridonovas buvo carinės Rusijos armijos karininkas, vėliau dirbo NKVD sistemoje. Jis dar iki Spalio revoliucijos studijavo džiudžitsu. Sporto draugijoje „Dinamo“ jis vadovavo taikomojo sporto sričiai „savigyna be ginklo“.

Žuvus V.Oščepkovui Visasąjunginei laisvojo stiliaus imtynių sekcijai ėmė vadovauti Charlampijevas. TSRS tautų imtynės kaip imtynių veiksmų šaltinis buvo imtos studijuoti dar V.Oščepkovo laikais. V. Spiridonovas buvo ir bokso bei savate žinovas, bet šių šakų veiksmai kaip pavojingi traumomis nebuvo įtraukti į sportinį sambo.

1947 m. žurnale „Ogoniok“ pasirodė rašytojo I. Rachtanovo apybraiža „Sambo istorija“, kurioje sambo pradininku buvo pavadintas A. Charlampijevas. Apybraižoje buvo išdėstyta praktiškai visiškai pramanyta istorija, kaip sambo įkūrėjas Charlampijevas, patartas tėvo, sukūrė laisvo stiliaus savigynos imtynių sistemą. Charlampijevas, atseit, apėjo daugybę neseniai sukurtos TSRS sričių, kur ieškojo vietinių nacionalinių imtynių žinovų. Sujungęs tinkamiausius jų parodytus veiksmus sukūrė naują imtynių sistemą. Apybraiža labai išpopuliarėjo Tarybų Sąjungoje, jis tapo gera sambo reklama. 1983 m. pagal šią apybraiža buvo pastatytas meninis filmas „Nenugalimasis“ (Непобедимый). Pats Charlampijevas niekada nepatvirtino ir nepaneigė šios legendos.

Stiliai[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje sambo buvo vieninga sistema, bet dabar yra penki visuotinai pripažinti stiliai:

  • sportinis sambo - rus. спортивное самбо; борьбa самбо) - stiliumi panašus į dziudo. Turi daug skausmingų veiksmų ir metimų stovint ir parteryje. Rungtynės panašios į dziudo, bet skiriasi tiek taisyklės, tiek protokolas bei uniforma. Sportinis sambo nuo dziudo skiriasi tuo, kad leidžiami bet kokie kojų laužimai, bet neleidžiami smaugimai. Daug dėmesio skiriama veiksmams parteryje ir privertimui pasiduoti.[3]
  • savigynos sambo - artimas aikidžiutsu, džiudžitsu ar aikido. Savigynai nuo beginklių ir ginkluotų priešininkų skirtas sambo variantas. Daug sambistų savigynos sambo laiko ne atskira sistema, o kovinio sambo dalimi.
  • kovinis sambo (rus. боевое самбо) - sukurtas kariškiams ir jų naudojamas. Kovinis sambo apima ginklų naudojimą, svarbi jo dalis - nuginklavimo technikos. Kovinio sambo rungtynės primena senąsias dziudo ir dabartinių mišrių kovos menų rungtynes. Koviniame sambo plačiai naudojamos tiek smūgiavimo, tiek imčių technikos. Pirmasis FIAS Pasaulio sambo čempionatas vyko 2001 m.
  • specialusis sambo - sukurtas armijos specnazui, milicijos OMON'ui bei kitoms tvarkos palaikymo pajėgoms. Specialiojo sambo stiliai skiriasi priklausomai nuo treniruojamiems žmonėms keliamų tikslų ir uždavinių, bet visi jie pagrįsti koviniu sambo. Terminas specialusis sambo yra gana naujas, juo vadina specialius kovinio sambo variantus.
  • Freestyle Sambo - amerikietiškas sambo variantas, 2004 m. suformuotas Amerikos Sambo Asociacijos (American Sambo Association; ASA). Šio sambo taisyklės nuo paprasto sportinio sambo skiriasi tuo, kad leidžiami smaugimai ir kiti vertimai pasiduoti, naudojami koviniame sambo. Kaip ir kituose sambo variantuose plačiai naudojami metimai ir greiti veiksmai parteryje. Smūgiavimas neleidžiamas, kad dziudoistai ir džiudžitsu kovotojai dalyvautų sambo rungtynėse.

Apranga[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal dabartines taisykles rungtynių dalyviai vilki specialias raudonas ar mėlynas striukes, diržą ir trumpikes, o taip pat specialius imtynininko batelius. Be to, vyrai paprastai naudoja kirkšnių apsaugus, moterys turi vilkėti liemenėlę ir uždarą maudymosi kostiumėlį.

Sambo striukės ir diržai gaminami iš medvilninio audinio. Rankovės siekia plaštakas, jos turi būti tokio pločio, kad suėmus rankovę ją galima atitraukti nuo rankos ne mažiau kaip 10 cm. Striukės apačia turi būti ~15 cm žemiau diržo.

Imtynininko bateliai siuviami iš minkštos odos, turi minkštus padus be išsikišančių kietų dalių, t. y., visos siūlės turi būti vidinės. Bateliai ties kulkšnimis ir ties pėdų didžiaisiais pirštais pastorinti oda padengtais veltininiais įdėklais.

Trumpikės gaminamos iš vilnonio, pusvilnonio ar sintetinio trikotažo, turi būti vienspalvės ir dengtti viršutinį šlaunų trečdalį.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Sambo – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka