Diržas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paprastas kelnių diržas
Raudonosios armijos kareivių diržas
Įvairūs aprangos diržai

Diržas – lanksti juosta, dažniausiai iš odos ar storo audinio, turinti sagtį, naudojama kaip aprangos dalis. Diržas paprastai dėvimas susijuosus per juosmenį, įvėrus į kelnių, sijono, palto, milinės ar kito drabužio kilpas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistoriniais laikais diržai būdavo daromi dažniausiai iš odos, pintinės ar austinės medžiagos, apkaustomi metalu. Senovės laikais prie diržų segti įvairūs daiktai. Vyrai prie diržo kabindavę ginklus (durklas, kalavijas, peilis), geriamąjį ir medžiojamąjį ragą, skiltuvą, galąstuvą, moterys – peilį (su makštimi), adatų dėžutę, raktus. Europoje diržais pradėta puoštis I a. – II a., mada paplito iš antikos kraštų. Kretoje, senovės Graikijoje ir Romoje diržas buvo būdingas aprangos elementas.

Viduramžiais diržas tapo išminties ir garbės simboliu, jo, kaip svarbaus drabužio elemento, reikšmė padidėjo paplitus gotikinei (ypač burgundiškajai) madai. XVIII a. diržas beveik nenešiotas. Nuo XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos diržas – vėl madinga aprangos detalė. Diržas 19001910 m. taip pat buvo naudojamas derinant mantiją ir sijoną ar palaidinę.

II a. – IV a. vakarų baltai (daugiausia prūsai) puošėsi metalu kaustytais diržais, iš prūsų diržai plito dab. Vakarų Lietuvos, vėliau ir visos Lietuvos teritorijoje. Ypač puošnūs X a. – XIII a. kuršių vadų ir žymių karių kapuose rasti diržai. Jie dažniausiai puošti siauromis keturkampėmis sidabruotomis ar žalvarinėmis plokštelėmis, prikaltomis žalvarinėmis vinutėmis, arba kūgelių eilėmis. Dažniausiai į kapą buvo dedami du diržai. Puošnių metalu apkaustytų diržų liekanų rasta XIV a. – XVII a. vyrų, kartais ir moterų kapuose. Odinių diržų svarbiausia puošybinė detalė buvo metalinė sagtis. Jų ir kitų diržų liekanų randama XII a. – XVII a. moterų, vaikų ir vyrų kapuose.[1]

Diržo paskirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Aprangos diržo funkcijos:

  • prilaiko drabužius (pvz., kelnes), kad nenusmuktų.
  • suveržia drabužius, kad šie neplevėsuotų, geriau sulaikytų šilumą (pvz., paltų, striukių diržai).
  • palaiko prie diržo pritvirtintus reikmenis (pvz., peilio makštį ar pistoleto dėklą, piniginę). Šią funkciją diržas dažnai atlieka kartu su papildomais diržais, einančias per pečius ir besijungiančiais su juosmens diržu.
  • palaiko nugaros ir pilvo preso raumenis (pvz., sunkumų kilnotojų diržai).
  • uniformos ar kitos aprangos dalis, elementas, pagal kurį atpažįstama priklausomybė tam tikrai organizacijai.
  • puošybos elementas, stiliaus dalis.

Kitoks panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Bausmės priemonė. Diržas buvo naudojamas kaip bausmės įrankis, skirtas plakti, pvz., vaikui per sėdmenis.
  • Skustuvų galandimui. Odiniai diržai buvo naudojami skustuvų ašmenims pustyti.
  • Meistriškumo ženklas. Pvz., juodas karate diržas.
  • Prie diržo pritvirtintą metalinį kablį naudodavo tam tikros konstrukcijos arbaletų užtaisymui.

Variantai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Viena specializuotų diržų rūšių yra pagalbinis diržas arba policijos tarnybinis diržas, kuris turi kišenėles nešioti daiktus, skirtus skubiai naudoti, ir kilpas pritvirtinti didesniems daiktams. Policijos pareigūnai, kareiviai, pagalbos tarnybų, remonto dirbtuvių ar kitų specializuotų įstaigų darbuotojai taip pat naudoja pagalbinius diržus.
  • Vienas žymesnių beletristinių diržo panaudojimo pavyzdžių yra Betmeno universalus diržas.
  • Diržai su kniedėmis dažniausiai gaminami iš odos ar panašių medžiagų ir yra papuošti metalinėmis kniedėmis ar kitais puošybos elementais. Tokie diržai yra populiarūs pankų, emo, riedutininkų ir metalistų atributai.

Art Nouveau diržo sagtis šiomis dienomis yra kolekcionavimo objektas.

Kiti diržai[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Diržas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Saulė Urbanavičienė. Diržas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 567 psl.