Rytis Martikonis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rytis Martikonis
Gimė 1967 m. vasario 8 d. (57 metai)
Kaunas
Veikla lietuvių diplomatas, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Europos Komisijos pareigūnas
Alma mater 1993 m. Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai

2003 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius

Rytis Martikonis (g. 1967 m. vasario 8 d. Kaune) – lietuvių diplomatas, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Europos Komisijos pareigūnas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete baigė teisę. Specializacija – Konstitucinė ir tarptautinė teisė.

1992–1995 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos bei Vakarų Europos šalių ir Daugiašalių santykių skyriuose. 1993–1995 m. buvo laisvosios prekybos su ES šalimis derybų delegacijos narys.

1995–1999 m. – Lietuvos misijos prie Europos Bendrijų patarėjas Briuselyje, 1999–2000 m. – derybų delegacijos dėl narystės ES atsakingas sekretorius.

1999–2001 m. – LR URM Europos integracijos departamento direktorius, 2001–2004 m. – Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, derybų delegacijos dėl narystės ES vadovo pavaduotojas, Vyriausybės atstovas konvente dėl ES ateities.

2004–2010 m. – Lietuvos nuolatinis atstovas prie Europos Sąjungos.

2010 m. spalio 4 d. paskirtas Ministro pirmininko A.Kubiliaus patarėju užsienio politikos klausimais.[1] Vėliau - Europos Komisijos Vidaus rinkos ir paslaugų padalinio generalinio direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už vidaus rinkos, viešųjų pirkimų, žiniomis grįstos visuomenės ir paslaugų direktoratus.[2]

Nuo 2011 m. vasario 16 d. – EK vertimų raštu direktorato generalinis direktorius.[3]

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius (2003 m.);
  • Ordre National du Mérite – Commandeur de L‘Ordre national du Mérite (Prancūzija);
  • Encomienda de la Orden de Izabel la Catolica (Ispanija)[4];
  • LR užsienio reikalų ministerijos medalis „Už nuopelnus Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje“

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]