Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Coat of arms of Lithuania.svg
Lietuvos Respublikos
įstaiga ar institucija
Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania.jpg
Pavadinimas Užsienio reikalų ministerija
Įkurta 1990
Vadovas Linas Antanas Linkevičius
Adresas J.Tumo-Vaižganto g. 2, Vilnius

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – Lietuvos Vyriausybės pagrindinė institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1937 m. gruodis. Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų pasitarimas Taline. Centre sėdi Estijos ministras Fridrichas Akelis, kairėje Lietuvos ministras Juozas Urbšys, dešinėje – Latvijos ministras Vilhelmas Munters

Tarpukaris[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų ministerijos, įsteigimo. Tų pačių metų lapkričio 4 d. prof. Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik Ministro pirmininko, bet ir užsienio reikalų ministro postą ir tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru. Tuo metu svarbiausiu Užsienio reikalų ministerijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas ir siekis pasikeisti Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis su užsienio valstybėmis. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, 1918 m. lapkričio 20 d. tapo Jurgis Šaulys. Jis taip pat buvo įgaliotas įkurti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje, o vėliau ir su Vokietija kariaujančiose JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija atsisakė nuo bet kurių teisių į Lietuvą. Ministerijoje buvo įvesti diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. 1921 m. Ministeriją sudarė keturi departamentai: Bendrasis (sudarytas iš konsulinio ir diplomatinių pasų skyriaus, buhalterijos, archyvų bei bendrosios raštinės skyrių – viso 25 darbuotojai); Rytų (7 darbuotojai); Europos Centro (7 darbuotojai) ir Vakarų (6 darbuotojai). 123 Lietuvos diplomatai dirbo užsienyje. Nuo trečio dešimtmečio pabaigos įsitvirtino pastovi URM struktūra, kurią sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1940 m. pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Tarpukaryje Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių (kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse). 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.[1]

Veikla okupacijos metu[taisyti | redaguoti kodą]

1940 m. gegužės 31 d., pritarus tuometiniam LR prezidentui A. Smetonai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S. Lozoraitis, jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje P. Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje J. Šaulys. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos aukso atsargas ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone Stasys Antanas Bačkis. Nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone St. Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo 1990 m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.


Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Ministerija suskirstyta į 19 departamentų[2]:

Vadovybė[taisyti | redaguoti kodą]

Ministerijai vadovauja LR užsienio reikalų ministras. Jis turi 2 pavaduotojus (viceministrus). Ministerijos vadovais nediplomatai buvo paskirti tik 3: Algirdas Saudargas (vėliau tapęs diplomatu), ekonomistas Povilas Gylys ir žurnalistas Audronius Ažubalis. Viceministrai Asta Skaisgirytė-Liauškienė ir Evaldas Ignatavičius.

Ministrai[taisyti | redaguoti kodą]

Pavardė Pareigų laikotarpis
1 Algirdas Saudargas 1990.03.17 – 1992.12.02
2 Povilas Gylys 1992.12.02 – 1996.12.04
3 Algirdas Saudargas 1996.12.04 – 2000.10.27
4 Antanas Valionis 2000.10.27 – 2006.07.05
5 Petras Vaitiekūnas 2006.07.06 – 2008.11.28
6 Vygaudas Ušackas 2008.12.09 – 2010.01.26
7 Audronius Ažubalis 2010.02.11 – 2012.12.13
8 Linas Antanas Linkevičius 2012.12.13 –

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990
  2. [http://www.urm.lt/index.php?1939061382 Užsienio reikalų ministerijos schematinė struktūra. Patvirtinta užsienio reikalų ministro 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. V–82.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]