Privatinė teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Privatinė teisė – (lot. ius privatum) - teisės sistemos dalis; visuma teisės normų, reguliuojančių privačių asmenų (teisės subjektų) statusą, tarpusavio santykius (civilinė apyvarta, darbas ir kt.). Reguliavimo metodas - dispozityvinis, vyrauja dispozityvinės teisės normos. Teisinių santykių požymiai - lygybė (paritetas), galimybė plėtoti, nustatyti teisinius santykius patiems dalyviams. Imperatyvių normų, t. y. tokių, kurios santykių dalyviams yra adresuojamos įsakmia forma, yra visoje teisės sistemoje - tiek viešosios, tiek ir privatinės teisės šakose. Privatinėje teisėje jos nedominuoja, kadangi teisinių santykių šalims teisės normomis užtikrinama galimybė pačioms pasirinkti elgesio variantus, juos teisiškai įtvirtinti, susitarti dėl jų teisinio privalomumo, sankcijų ir kitų dalykų.

Viešoji ir privatinė teisė buvo skiriama jau romėnų teisėje. Šiuolaikinėje teisės teorijoje teisės šakos atribojama pagal reguliavimo metodą, dalyką. Germaniškosios teisės valstybėse paplitusi Modifikuotoji subjektų teorija (vok. Modifizierte Subjektstheorie); be to, Vokietijoje yra žinoma vad. Subordinacijos teorija (Subordinationstheorie).

Materialinė privatinė teisė Kontinentinės teisės valstybėse yra susisteminta (kodifikuojama). Pagrindiniai tokios teisinės konsolidacijos ir sistematizacijos rezultatai - kodeksai, teisynai (pvz., Civilinis kodeksas, Komercinis kodeksas, Darbo kodeksas, Šeimos kodeksas ir kt.).

Šakos[taisyti | redaguoti kodą]

Privatinės teisės pamatinė dalis - civilinė teisė. Darbo teisė įvairiose teisinėse sistemose priskiriama tiek privatinei, tiek ir viešajai, kai kur - abejoms teisės šakoms.

Privatinės teisės mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Privatinę teisę tiria įvairios teisės mokslo (teisėtyros) šakos (civilistika - civilinę teisę, darbo teisės mokslas - darbo teisę ir t. t.).

Lietuvoje privatinę teisę tiria:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]